prieš pradedant atsakinėti į šį klausimą reikėtų susitarti dėl fakto, kad Biblija yra pasakojimas. o pasakojimas pats savaime yra interpretacija, kurioje autorius (ar autoriai) išryškina vienus dalykus, bei nutyli kitus.
antroji svarbi perskyra yra "tiesos" suvokimas Vakarų ir (Senovės) Rytų pasaulyje. Vakaruose "tiesa" yra tai kas atitinka tikrovę [būtų galima palyginti ją su šviesa]. Biblijoje "tiesa" yra tai kuo galima pasitikėti, kuo galima remtis [būtų galima palyginti ją su uola].
įvardijus šią perskyrą darosi aišųku, kad Vakarų supratimu, joks pasakojimas, galiausiai, negali būti laikomas "tiksliu", ir negali būti skaitomas pažodiškai :) kita vertus yra du svarbūs kriterijai, kai reikia apsispręsti ar skaitysime Bibliją pažodžiui, ar ieškosime perkeltinių prasmių bei simbolių.
-x-x-x-
pats pirmiausias kriterijus yra pačios Biblijos kontekstas. visos monoteistinės religijos tiki, kad jų Šventieji tekstai yra įkvėpti vieno Dievo, todėl patys sau negali prieštarauti. šiame lygmenyje teksto "nenuoseklumai" yra neįmanomi. regimi "prieštaravimai" reikalauja mažų mažiausiai teologinio paaiškinimo.
kitas lygmuo yra kritinis teksto skaitymas, kai Biblija tyrinėjama lyginant jos Žinią su archeologijos, lingvistikos, istorijos, sociologijos ir kitų mokslų laimėjimais. čia, kartais aiškiau, o kartais - migločiau, išryškėja Biblijos "pažodiškumo" lygmenys - Šventraštis kartais yra labai ideologinis, o kartais - iki skausmo savikritiškas ir tiesus (ką liudija ir istoriniai faktai iš atitinkamų istorinių laikotarpių). šiame lygmenyje tekstas gali būti prieštaringas (įvertinant ilgą tekstų užrašinėjimo laikotarpį, teologinės minties kaitą ir t.t.).
vis tik galiausiai Biblija yra Tikėjimo Knyga (nors tuo pat metu ji yra istoriška, savaip metodologiška ir t.t.). todėl netgi mokslinis-kritinis Biblijos tyrinėjimas galiausiai atkeliauja iki vidinio Biblijos neprieštaringumo.
-x-x-x-
Adomas ir Ieva tikrai neegzistavo Vakarietiškuoju supratimu, tačiau jų istorija išreiškia tikrą tiesą apie tai kas įvyko pačioje žmonijos aušroje. čia tereikia viso labo skirti Tiesą, bei Tiesos formuluotę.
panašiai yra ir sus sekmadieniu - svarbiau yra ne dienos "numeris", bet tos dienos reikšmė. gražiausiai šis dalykas išryškėja Jeruzalėje, kur musulmonai švenčia penktadienį, judėjai - šeštadienį, o krikščionys - sekmadienį.
netgi pačioje Biblijoje gausu "pritempinėjimų" (prisiminkime kad ir Sauliaus "prasižengimą", kuris vos ne kaip Krylovo pasakėčioje leidžia Dievui teisėtai jį atmesti, kad atsilaisvintų vieta Dovydui). todėl pažodiškumo kriterijus rizikuoja tapti tam tikrais spąstais vien dėl paties kalbos fenomeno -
galiausiai galima pasiekti būseną, kai supranti kiekvieną sakinio žodį, tačiau nesugebi suvokti sakinio prasmės...
-x-x-x-
Bibliją galima skaityti mažų mažiausiai trimis būdais - kaip Tikėjimo Knygą, kaip tiriamąjį tekstą, ir kaip literatūros kūrinį. kiekvienas iš šių turi savas taisykles ir teikia savitą malonumą bei džiaugsmą :) idealus variantas, be abejo, yra tada, kai tarp šių trijų nebelieka plyšių ir jie eina išvien.
tačiau šioji būsena jau artėja prie misticizmo, kai sugebama vienu metu apkabinti priešybes, išsaugant ne tik jas abi, bet dar ir pačią prieštaravimo įtampą. ko vertas jau vien pats faktas, kad iš Dievo kyla dvi (o tuo pat metu - ir abi) lytys! :)
tad ir pažodiškumas, atrodo, kaip geras sarginis šuva, Biblijos skaityme turėtų būti rišamas prie saikingumo būdos, kad nenusitrauktų ir nepradėtų pjauti metaforų vištų bei aliuzijų ančių :) kačių, tuo tarpu, Biblijoje nėra :)
