Sveiki, kiek plačiau begalinį Dievo gailestingumą.
Atsižvelgiant į tai, kad žmogaus ligos, kančios, netektys yra nesusijusios su tuo, kiek meldžiamės, kam meldžiamės (visos religijos) ir problemų išeitys vienodu procentu gerai arba blogai baigiasi tiek tikintiems tiek netikintiems, ar teisingai suprantu, kad Dievo gailestingumas pasireiškia ne žmogaus žemiškajai būčiai ir kūnui, bet sielai, ypač tuo momentu, kai mirties valandą beldžiamės į amžinybės duris ir būdami neverti prašomės būti įleisti į dangų?
Ar gerai suprantu, kad melsti tarkim vaiko išgijimo yra daugiau paguoda sau, negu reali viltis sulaukti išgydymo, nes Dievo plane yra kitaip numatyta, ir belieka tikėtis, kad būdamas gailestingas jis motinai netekties skausmą užskaitys kaip dorybę įeinant į amžinybę?
ar gerai suprantu, kad Dievas būdamas gailestingas į dangų priima ne kantriai nešusius savo gyvenimo kryžių, bet tuos, kurie paskutinę gyvenimo minutę spėja atgailauti?
Dėkoju, kad atskote