Sveiki. Pastarosiomis keliomis dienomis susidūriau su pavydo, pykčio, apleistumo jausmais, kurie vis prasiverždavo pykčiu ir verksmu, noru tuo metu susinaikiti. Man taip beveik nėra buvę, dvasiškai ir emociškai buvau gan stabilios būsenos, todėl jaučiau lyg tai užklupo netikėtai. Vieną naktį tie jausmai ir mano reakcija ypač paaštrėjo, gėriau alkoholio (ne tiek, kad privestų prie psichozės), rūkiau (nors ju ilgą laiką neberūkau), jaučiau, kad tai darau speciliai, iš nemeilės sau ir kažkokio maišto. Galiausai pratrūkau, pradėjau trankyti sau per veidą, trankyti galvą į sieną,rėkti. Šitai matė draugė (iki tol jos nebuvo namie), prie jos pasakiau, jog noriu susinaikinti. Galiausiai ji mane nuramino, pasikalbėjom. Po pokalbio su drauge vis dar jaučiausi blogai, prašiau Jėzaus atleidimo ir pagalbos, širdies gydymo, nemažai verkiau, po to pasidarė šiek tiek legviau. Nuėjau miegoti. Ryte man pasakė, jog po kurio laiko kai užmigau, aš atsikėliau ir nuėjau prie lango, nieko nedariau, bet garsiai šnekėjau (ji nespėjo suprasti ką, nes buvo pažadinta iš miego), tada nuėjau atgal į lovą. Aš to visiškai neprisimenu ir man tai pirmas kartas, kai išgirdau apie lunatišką savo elgesį. Niekad neturėjau kažkokių ženklų (pvz susižeidimų), jog galėčiau naktimis vaikščioti, tuo labiau niekas to nebuvo matęs. Suprantu, jog mano destruktyvus elgesys ir kalbėjimas, jog noriu susinaikinti, yra nuodėmė ir leidimas piktosioms jėgoms veikti per mane. Vis dėlto man labai keistas mano vaikščiojimas ir kalbėjimas per miegus. Tą naktį gerokai dvasiškai save suteršiau - ar gali būti, jog šį lunatizmą sukėlė kažkokio demono veikimas? Internete nerandu informacijos apie tokius atvejus, daug informacijos tik apie miego paralyžių ir demonų įtaką tam. Jei taip, ka dar turėčiau daryti, neskaitant išpažinties ir tokio elgesio atsisakymo? Šiuo metu jaučiuosi įprastai, nejaučiu kažkokio varginimo, tačiau bijau, kad galėjau "pakviesti" savo kūne apsigyventi kažką, kas ne iš Dievo.
Ačiū už atsakymą.
