Question

Po stipraus atsivertimo, išgyvenu visišką dvasinę dykumą.Kai atisverčiau, jaučiau begalinę meilę Dievui ir jo meilę man, tobulą dvasine ramybę ir pasitenkinimą gyvenimu.Dariau gerus darbus, stengiausi būti doras žmogus, kas rytą meldžiausi , aš norėjau patikti Dievui.Suradus antrą pusę labai apleidau tikėjimą, maldą ir viskas dingo.Nebejaučiu gyvenimo prasmės, nebejaučiu Dievo ir labai kankinuosi.Išsiskyriau su draugu, noriu grįžti prie tikėjimo, bet nebesigauna.Aš tiesiog nebejaučiu Dievo, prašau užtarimo maldos, prašau Dievo sugrįžti, bet nieko nevyksta, ką man padaryt ,kaip sugrįžti į tą palaiminga būsena.