Niekas nevyksta du kartus
Visi žmonės yra tos pačios prigimties, jie visi yra capax Dei (nors gali atmesti ir iškreipti jiems suteiktą atvirumą). Bažnyčia skelbia, kad reinkarnacijos sąvokos, yra klaidingos. Štai kodėl Jonas Paulius II, turėdamas omenyje Dievo Sūnaus Įsikūnijimo slėpinį, cituojamame „Tertio millennio adveniente“ fragmente retoriškai klausia: koks „išsipildymas“ gali būti didesnis už tai? Koks dar „užpildymas“ būtų įmanomas? Ir tada jis tęsia savo apmąstymus apie reinkarnaciją aiškiai neigiamai: krikščioniškasis apreiškimas atmeta reinkarnaciją ir kalba apie išsipildymą, į kurį žmogus pašauktas per savo vienintelį žemiškąjį gyvenimą. Toks savo likimo išsipildymas pasiekiamas pasiaukojančiu savęs dovanojimu. Tokia dovana žmogui įmanoma tik per susitikimą su Dievu. Žmogus randa šį tobulą išsipildymą Dieve ir šią tiesą atskleidžia Kristus. Žmogus išsipildo Dieve, nes pats Dievas atėjo pas jį savo Amžinajame Sūnuje. Dievui atėjus į žemę, žmogaus laikas, kilęs iš kūrinijos, rado savo pilnatvę. Nes „laiko pilnatvė“ yra tik amžinybė, daugiau – Tas, kuris yra amžinas, tai yra Dievas. Įeiti į „laiko pilnatvę“ kartu reiškia ir laiko pabaigą, ir jo ribų išėjimą, kad rastume išsipildymą Dievo amžinybėje.
Reinkarnacija ir prisikėlimas
Su krikščioniškuoju atpirkimo supratimu susijęs tikėjimas Dievo pažadu apie prisikėlimą. Šis pažadas Senajame Testamente pasirodo kaip vidinė tikėjimo į Dievą, viso žmogaus sielos ir kūno Kūrėju, pasekmė. Dangaus ir žemės Kūrėjas taip pat yra Tas, kuris ištikimai laikosi sandoros su Abraomu ir jo palikuonimis. Tikėjimas prisikėlimu pradės reikštis šioje dviguboje perspektyvoje. Makabiejų kankiniai savo išbandymų metu prisipažįsta: „Pasaulio karalius (.) prikels mus, kurie mirštame už jo įstatymus, ir suteiks gyvybę amžinajam gyvenimui“ (2 Mak 7, 9). „Geriau mums, žūstantiems nuo žmonių rankų, tikėtis, kad jis mus vėl prikels“ (2 Mak 7, 14)7. Ši viltis visapusiškai išreiškiama Jėzaus požiūryje ir žinioje. Be to, Jėzus tikėjimą prisikėlimu sieja su savimi: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas“ (Jono 11:25). Tai Jėzus, kuris paskutinę dieną prikels tuos, kurie Jį tikės, valgys Jo kūną ir gers Jo Kraują. Jis jau duoda to ženklą ir pažadą, prikeldamas kai kuriuos mirusiuosius, taip paskelbdamas apie savo prisikėlimą, kuris, tačiau, įvyks kita tvarka. Jėzus apie šį unikalų įvykį kalba kaip apie „pranašo Jonos ženklą“ (Mato 12:39) ir Šventyklos ženklą; paskelbia apie savo prisikėlimą trečią dieną po mirties.
Katalikų bažnyčios katekizmas, cituodamas Tertulijoną, teigia: „Caro salutis est cardo“ – „Kūnas yra išganymo pagrindas“. Mes tikime Dievą, kuris yra kūno Kūrėjas; mes tikime Žodį, tapusį kūnu, kūno atpirkimui; mes tikime kūno prisikėlimu, kūno sukūrimo ir atpirkimo užbaigimu.
