Jėzaus pasakyta, kad kam daug patikėta, iš to bus daug ir pareikalauta. Nežinau, kaip kiti broliai kunigystėje, bet aš šiuos žodžius dažnai sau primenu... Tai tiesa, kunigų pažinimas moraliniuose, dogminiuose, bibliniuose klausimuose yra gausesnis ir platesnis. Todėl jei kunigo kaip ir bet kurio tikinčiojo tikslas darant nuodėmę yra DIevą pažeminti, nuo Dievo atsiskirti, tai nesvarbu ar kunigas ar paprastas tikintysis, jei abu nusideda svarbaus dalyko prasme (žmogžudystė, grėsmė gyvybei, piktožodžiavimas, svetimavimas ir pan.), visiškai samoningai (aiškus suvokimas, kad ką darys, kalbės, mąstys ar apsileis yra blogis) ir laisva valia (niekieno neverčiami ir to patys norėdami), tai bus sunki nuodėmė. Lengvos nuodėmės atveju objektas nėra toks svarbus arba kai nuodėmė padaroma be visiško pažinimo ar be visiško pritarimo.
O atsakant į klausimą, kas buna su nepakaltinamais... Kaip klausiate, taip ir atsakau, jie nepakaltinami. Jei yra kokia protinės negalios sunki forma, pasireiškianti agresija, bet žmogus nesupranta, kad tai ką padarė yra blogis, toks žmogus yra nepakaltinamas. Aišku išpažinties toks žmogus neatliks ir jos net nereikia atlikti. Išpažintį atlieka tas ar ta, kuri suvokia savo minčių, žodžių, darbų ar apsileidimų nuodėmingumą, gailisi dėl to ir nori keistis.