na... čia, žinoma, be galo plati tema, ir čia jos išsamiai tikrai nesugebėsime aptarti.
gal tik vertėtų pasakyti, kad bažnyčia reikalinga ne Dievui, o žmonėms. čia jau, matyt, atsiremiame į pamatinius žmogaus prigimties sluoksnius, - ten kur glūdi tokios sąvokos kaip "būstas", "namai", "vieta" ir t.t.
du dalykai monoteistinių religijų Dievogarboje išryškėja kaip labai svarbūs - laikas ir vieta.
kalendoriaus klausimai be galo indomūs ir kartais keisti :) bet juos paliksim kitam kartui.
mums šiuo atveju būtų svarbu paminėti faktą, kad visos trys monoteistinės religijos ypatingai pabrėžia bendruomeninės maldos svarbumą. iki tiek, kad islame ar judaizme yra tiesiogiai sakoma, kad bendruomeninė malda yra "paveikesnė" :)
nuo šio maldos bendruomeniškumo iki vietos, kurioje bendruomenė meldžiasi, svarbos - labai netoli. juk ir savo pačių būstą puošiame, valome ir stengiamės kad jame būtų jaukiau :) šis fenomenas pastebimas net studentų bendrabučiuose :)))
arba kitas pavyzdys - valstybei svarbūs pastatai. ten irgi statoma taip, kad toji architektūra ar puošyba veiktų žmogų, perduotų jam tam tikrą "žinią".
tad jei Dievui norime skirti tai kas yra "-iausia", darome tai iš visos širdies :) stengiamės jo akivaizdoje giedoti kaip įmanoma gražiau, būti kuo nuoširdesni bei susikaupę, kad neatsitiktų taip, jog Dievas Jo garbinimui skirtu laiku ir vietoje liktų kažkur nuošaly.
kiekvienoje epochoje supratimas apie "-iausia" yra labai skirtingas. vienu metu "-iausia" reiškė daug aukso, kitu - širdies tyrumą, trečiu - jausmų sužadinimą, dar kitu - freskų apstybę ir t.t.
ypač krikščionybėje, mes - šiuolaikiniai žmonės - esame tarsi nykštukas sėdintis ant milžino peties. jis mato šiek tiek toliau nei milžinas, bet tik tol, kol lieka ant jo peties :)))
sutinku, kad kartais tas puošnumas klaidina ar netgi slegia. tačiau taip yra ne dėl paties puošnumo, o todėl, kad mes nemokame "skaityti" ano meto žmonių sumanymų - mes dažnai nežinome kodėl jie darė vienaip arba kitaip.
tada imamės vertinti "patinka/nepatinka" kriterijumi, stovėdami dvidešimt pirmo amžiaus klumpėse :) krikščionybėje, kurioje Tradicija turi milžinišką svorį, tokia pozicija yra mažų mažiausiai pavojinga :)
man rodos teisingiausia laikysena yra ta pati kurią Jėzus išsakė pirmąjame kalno Pamokslo palaiminime: "laimingi vargingieji dvasia" :)
lygiai kaip įmanoma būti "vargingu" (t.y. besiremiančiu Dievui, sudėjusiu savo viltis į Jį) netgi turint nemažai turto, lygiai taip įmanoma "išeiti į dykumą" netgi ten, kur akys raibsta nuo spalvų ir spindesio.
kita vertus, kiek esu patyręs, - kuo labiau giliniesi į tai kodėl savo laiku žmonės taip darė ir ką tie jų padarymai reiškia - tuo labiau tas spindesys ir spalvos tampa draugiškesniais :))) iki tiek, kad jie netgi tampa pagalbininkais, o nebe trukdžiais.
o pagonybė... che :) mes apie ją praktiškai nieko nežinome... visa tai ką chebra dabar bando apie ją kalbėti yra um... geriausiu atveju spekuliacijos (tai pats neutraliausias ir pagarbiausias žodis kurį įmanoma pritaikyti tiems pašnekėjimams), o blogiausiu - paistalai.
aš tikrai sutinku, kad vidus yra pirmiau nei išorė. tačiau šių dviejų supriešinti nereikėtų. nes išorė neretai tampa pagalbininke vidui - ypač sausrose, nepaguodose ir nusivylimuose :) nepamirškime, kad Dievas, tam tikra prasme, irgi yra "išorėje" - jis yra kitas Asmuo, kuris į mus kreipiasi, mus sutinka, su mumis bendrauja. tad ir ta išorė vienaip ar kitaip padeda nepasiklysti ir nepradėti garbinti "dievo kuris gyvena manyje" :)
Dievas tikrai ateina į mano širdį, bet Jis vis tiek visada lieka tas slėpiningasis Kitas :) ir visa kas mane supa, galiausiai tampa Jo bylojimu man. tereikia mokytis tai skaityti... buvo laikmetis, kai meno kalba buvo vienokia. pasikeitus laikmečiui - pasikeitė ir kalba.
o mokytis kalbų - varginantis, tačiau be galo įdomus užsiėmimas. ką bekalbėti apie džiaugsmą, kai sugebi susikalbėti pats, ar juo labiau - padėti susikalbėti kitiems. net jei pašnekovas yra tie be galo įkyrūs altoriaus angelų paauksuoti sparnai Šiluvos koplyčioje, arba betoniniai "grobai" išlindę iš Matulaičio bažnyčios stogo Vilniuje...
jie beprasmiai tik tol, kol nemokame kalbos. jie byloja, tik mums tai atrodo kaip triukšmas :) nutildyti lengva, tačiau ar tai kartais nebus praradimas?...
