Vedžiau moterį, kuri jau buvo kartą priėmusi santuokos sakramentą. Nuo to laiko (13 metų) į bažnyčią einu tik per kieno nors laidotuves ar vestuves. Neinu todėl, kad nesijaučiu pilnaverčiu dalyviu, t.y. negaliu priimti Švenčiausiojo Sakramento. Kadangi labai myliu savo žmona ir nuostabią dukrą, tikiuosi niekada nenutraukti "nuodėmingų santykių". Ar, Bažnyčios požiūriu, esu beviltiškas nusidėjėlis, kuris taip ir mirs nuodėmėje?
P.S. Gal tiksliai nesuformuluosiu, bet, atrodo, katalikų tikėjimo pagrindas yra meilė...