Garbė Jėzui Kristui.
Norėčiau patarimo štai tokioje situacijoje. Nuo mažens turiu bendravimo problemų, esu linkusi į vienatvę, uždarumą. Antra vertus, su artimiausiais žmonėmis dažnai pagaunu save, kad būnu itin plepi, net per daug, įkyriai, ir kalbėdamasi su jais anksčiau dažnai ,,sekdavau pasakas'': spontaniškai, iš įpročio arba kad būtų įdomiau, prikurdavau nebūtų dalykų apie žmones, vietas, įvykius. Taigi, nors ir ne visada specialiai, bet esu daug primelavusi, pasitaikė ir apkalbėti ar apšmeižti žmones (klasiokus, mokytojus, dėstytojus, pažįstamus, kolegas, t.t.), nes išsigalvodavau ne vien teigiamus dalykus: kas ką padarė, pasakė, pridirbo, paskalas nešiojo ir t.t.
Vėliau Dievas leido man suprasti, kad sunkiai nusidėjau per tuos metus taip kalbėdama ir dabar jau keletą metų su Dievo pagalba sąmoningai stropiai stengiuosi valdyti liežuvį, saugotis melo, apkalbų, šmeižto. Išpažintyje esu nuoširdžiai, kaip mokėdama, išsakiusi savo šias praeities nuodėmes, gavusi išrišimą. Kiek sugebėjau, atsiprašiau tų, kuriuos įžeidžiau akis į akį, stengiuosi pastebėti ir pasakyti kuo daugiau gera apie tuos, kuriuos esu apkalbėjusi. Bet nežinau, kaip atsiteisti už senas šmeižto nuodėmes: jau neprisimenu, ką, kaip, kiek konkrečiai esu apšmeižusi, su daugeliu tų žmonių seniai nebendrauju (pvz. su buvusiais klasiokais ar ankstesniais kolegomis).
Kai išsakiau šį nerimą išpažintyje, gavau patarimą, kad šis kaltės jausmas man tiesiog yra siunčiamas kaip ,,dyglys'', arba priminimas, kad dabar taip nebesielgčiau, bet negavau atsakymo, kaip konkrečiai galėčiau atsilyginti už tuos senus šmeižtus. Todėl savo nuožiūra nutariau tiesiog pavesti Viešpačiui šią situaciją, save ir visus tuos asmenis, daugiau melstis už apšmeižtus asmenis, kiek jų įstengiu prisiminti, užpirkau už juos Šv. Mišias ir aišku, dabar stengiuosi budėti ir bendraudama sergėti savo liežuvį. Nerimauju, ar tokio atsiteismo užtenka? Išpažintyje niekada nesu gavusi jokio įpareigojimo kaip nors konkrečiai atšaukti šmeižtą ir pan., tad gal be reikalo prisimenu senas nuodėmes ir graužiuosi, nors man jos jau seniai Viešpaties atleistos? Gal čia jau skrupulai? Ar dar turėčiau ką nors padaryti, kad sieloje būtų ramu? Patarkite.
Dėkoju už atsakymą.
