skubi arba neskubi kontracepcija vis tiek yra ta pati kontracepcija. reklaminiuose tekstuose gamintojai prirašys ko tik nori, kad net katalikai nepatirtų sąžinės priekaištų, pasimetę tarp pusę tiesos pasakančių formuluočių...
atspirties taškas kalbant šiuo klausimu turėtų būti JP2 enciklika Evangelium Vitae. Ten viskas papunkčiui išdėstyta. Ir kur kas aiškiau negu mano rašliavose :)
Punktai 3 ir 4 - apie aborto pasmerkimą ir apie naujų kėsinimosi į gyvybybę formų suvešėjimą. Popiežius naudoja labai aiškią formuluotę: "nusikaltimai prieš gyvybę", pažymėdamas, jog yra formuojama viešoji nuomonė kuri šiuos nusikaltimus asmeninės laisvės vardan ne tik pateisina, bet negi siekia įteisinti bei gauti sveikatos apsaugai skirtą paramą.
"Pasirinkimai, anksčiau vieningai laikyti nusikaltimais ir bendro moralės jausmo atmesti, palengva tampa socialiai priimtini. Net tam tikrose medicinos srityse, dėl savo pašaukimo skirtose ginti žmogaus gyvybę ir ja rūpintis, vis dažniau regimas noras imtis prieš žmogų nukreiptų veiksmų." [EV 4]
Žinoma, kontraceptikų gamintojai kalba, jog kol dar nėra embriono, tol nėra žmogaus. Dar kiti sako, kad kol tas kas yra motinoje nėra pagimdytas - irgi negali būti laikytinas žmogumi... Popiežius gi kalba apie gyvybės stebuklą - juk jei nieko nebūtų daroma, tada ta gyvybė atsirastų.
Čia, matyt, Bažnyčia neklysta, kai kalbėdama apie pagarbą gyvybei šneka apie atvirumą gyvybei. Ta prasme - kad visuotinai suvokiama pareiga gerbti gyvybę apima ir ir netrukdymą tai gyvybei užsimegzti.
-x-x-x-
Manau, kad 13 enciklikos punktą būtų galima pacituoti ištisai:
"Lengvinant abortų plitimą, milžiniškos pinigų sumos buvo investuotos ir toliau investuojamos į gamybą farmacijos preparatų, įgalinčių sunaikinti gemalą motinos įsčiose be medikų pagalbos. Atrodo, kad šios srities moksliniuose tyrimuose rūpinamasi beveik vien tuo, kad kuriami preparatai vis paprasčiau ir efektyviau stabdytų gyvybę ir šitaip šalintų bet kokią abortų kontrolę ar socialinę atsakomybę už juos.
Dažnai teigiama, jog saugi ir visiems prieinama kontracepcija yra efektyviausia priemonė prieš abortus. Katalikų Bažnyčia tada kaltinama tuo, kad faktiškai skatinanti abortus, nes ji atkakliai tebeskelbia mokymą apie moralinį kontracepcijos neteisėtumą. Pažvelgus atidžiau aišku, kad šis kaltinimas nepagrįstas. Galbūt daug žmonių naudoja kontracepciją tam, kad vėliau išvengtų aborto pagundos. Tačiau negatyviosios vertybės, neatskiriamos nuo „kontraceptinės mąstysenos“, – ji be galo skiriasi nuo atsakingos tėvystės, išgyventos gerbiant visą santuokos akto tiesą, – pradėjus netrokštamą gyvybę iš tikrųjų šią pagundą tik sustiprina. Ir tikrai, abortus remianti kultūra yra ypač stipri kaip tik ten, kur atmetamas Bažnyčios mokymas apie kontracepciją. Be abejo, moralės požiūriu kontracepcija ir abortas yra dvi esmiškai skirtingos blogio rūšys: pirmoji prieštarauja pilnutinei lytinio akto, kaip tinkamos santuokinės meilės išraiškos, tiesai, o antrasis sunaikina žmogaus gyvybę; pirmoji supriešinama su santuokinės skaistybės dorybe, o antrasis supriešinamas su teisingumo dorybe ir tiesiogiai pažeidžia dieviškąjį įsakymą „Nežudyk“.
Tačiau kontracepcija ir abortas, nors ir skirtingos prigimties bei moralinio svarumo, dažnai būna labai arti vienas prie kito – tarsi to paties medžio vaisiai. Teisybė, daugeliu atvejų kontracepcijos ir net abortų griebiamasi prispaudus realaus gyvenimo sunkumams, bet vis dėlto tai negali atleisti nuo pastangų išsamiai laikytis Dievo įstatymų. Vis dėlto labai daugeliu atvejų tokie veiksmai išauga iš hedonistiškos mąstysenos, nenorinčios prisiimti atsakomybę lyties klausimais; juose glūdi egocentriška laisvės samprata, pagal kurią gimdymas laikomas kliūtimi asmeniniam išsiskleidimui. Taigi gyvybė, galinti atsirasti lytinių santykių dėka, tampa priešu, kurio reikia bet kokia kaina vengti, o abortas – vieninteliu įmanomu ryžtingu atsaku, jei kontracepcija apgauna.
Vis aiškesnis tampa mąstysenoje egzistuojantis glaudus ryšys tarp kontracepcijos ir aborto naudojimo. Jį bauginančiai įrodo vystymasis cheminių preparatų, intrauterinių prietaisų bei vakcinų, dalijamų tokia pat lengva ranka kaip kontraceptyvai, tačiau iš tikrųjų sukeliančių abortą labai ankstyvais naujo žmogaus gyvybės vystymosi etapais."
-x-x-x-
Manau, kad viena svarbiausių Popiežiaus įžvalgų yra tos "kontraceptinės mąstysenos" įvardijimas. Kontracepcijos "mechanika" (kaip naujai gyvybei trukdoma užsimegzti, arba kaip/kada sunaikinama nauja gyvybė) yra jau antras žingsnis. O tai ką skaitome kontraceptikų lankstinukuose tėra trečias etapas. Tai - iš kontraceptinės mąstysenos gimstančio kontraceptinio veiksmo pateisinimas ir įvilkimas į "tai normalu" marškinius.
Ar bus naudojamas prezervatyvas, ar bus geriami kontraceptikai (tiek trukdantys organizmui būti atviram naujai gyvybei, tiek sutrukdydami jau užsimezgusiai gyvybei išlikti) ar bus naudojamos dar kitos priemonės (sterilizacija, spiralės ir t.t.) - visa tai yra nuodėmingos (t.y. su Dievo Valia prasilenkiančios) "kontraceptinės mąstysenos" pasekmė. Iš tokių šaknų kylantys veiksmai jau patys savaime yra nuodėmingi.
Ir visa tai kyla vien todėl, kad yra be galo akcentuojamas būtent kūninis meilės aspektas, nepagrįstai užaštrinant "asmeninę teisę į tą ar kitą dalyką" bei neigiant bet kokią su tuo susijusią atsakomybę.
Lytinai santykiai yra be galo atsakingas reikalas. Jie susiję su nauja gyvybe. Tačiau šiandien, atrodo, su ta atsakomybe darosi vis sunkiau susitvarkyt... Tada bandoma ją "amputuoti" pašalinant tos atsakomybės šaltinį - naują gyvybę. ir padarant lytinius santykius "asmeniniu dviejų žmonių reikalu". Nors tai akivaizdžiai prieštarauja pačiai lytinių santykių prigimčiai.
Čia neliečiu temos apie moters nevaisingumo dienas ir lytinių santykių, kaip tarpusavio meilės išraiškos, nepradedant naujos gyvybės. Ne tik todėl, kad klausimas su tuo nesusijęs, bet ir šiaip - tai jau klausimas į kurį turėtų atsakinėti šeima, o ne celibatininkas...
