Kaip suvokti netekties prasmę ir neprarasti tikėjimo?

Paklausė Tema: Mirtis
Mano keturių mėnesių kūdikis mirė. Ir aš nebetikiu Dievo meile, Jo gailestingumu, Jo malone. Man liko nebent baimė, nes aš vis dar turiu ką prarasti. Stengiausi rinktis Gėrį, laikytis Viešpaties nurodymų ir šiaip gerųjų rekomendacijų, ir kur atsidūriau dabar?.. Ar į kūdikio netektį turėčiau žiūrėti kaip išbandymą ir brandinantį patyrimą?.. Būtent taip siūlo Jobo knyga su visais komentarais. O gal - bausmė ar pirmapradės nuodėmės pasekmė?.. Juodas Visagalio humoro jausmas ir cinizmas?.. (logiškai mąstant, Absoliutui priklauso viskas). Dievo kūryba šiuo atveju nepasižymėjo nuoseklumu (sveikų, sveikai gyvenančių tėvų, sveikas, išnešiotas kūdikis užgeso po poros mėnesių). Nesuvokiu, ką Viešpats tuo norėjo pasakyti? Ką jis bandė perduoti?.. Kad esu egoistė, nepakankamai mylinti, nenuolanki, visaip kaip netobula – žinojau ir taip. Bet aš nesu žiauri, bent jau ne sadistė. O tai kas atsitiko man, buvo išties žiauru.
Paaiškinimai svarbu, nors mano situacijos jie nekeičia. Jaučiuosi sugniuždyta, ir nebežinau, kaip gyventi toliau? Likti atvirai naujai gyvybei, stengtis ir toliau vykdyti Jo Valią??? Aš jos visiškai nesuprantu ir netikiu paaiškinimo perspektyva.. Tik kas tada man lieka? Ne kažin koks pasirinkimas.

Norėdamas atsakyti į šį klausimą turi prisijungti arba užsiregistruoti.

Atsakymų: 1

Atsakė

Pirmiausia, žinoma, pats faktas apie Jūsų netektį yra tam tikra prasme "perskiriantis"... T.y. aš niekad nesugebėsiu suvokti to, ką jaučia motina praradusi savo kūdikį. Kita vertus, tai anaiptol nesumažina mano galimybės Jus užjausti. Net ir tokioj virtualioj erdvėj kaip internetas...

Todėl reikėtų iš karto pasakyti, kad lygiai kaip Jūsų atveju nebeįmanoma gyventi "iš knygutės", nes viskas kas parašyta knygutėse griūva, taip ir "atsakymą" į šią situaciją, ko gero, gali duoti tik Tasai, kuris tą situaciją sukūrė - t.y. judu su vyru, jūsų kūdikis (kuris mirdamas nepasidarė nė kiek mažiau gyvas ir dabar yra ne ką toliau nuo Jūsų nei buvo prieš mirdamas) ir, be abejo, pats Dievas.

Aišku, ta paprastutė "atlyginimo" teologija (jei tu geras, Dievas tave laimina, jei blogas - baudžia) tikro gyvenimo akivaizdoje subyra į šipulius. Ir Jūsų glaudimasis prie Jobo (kuris irgi daužė šią teologiją į šipulius) yra ne tik gražus, bet ir reikšmingas.

Jobas nenutilo. Jis vis tik sugebėjo ištverti neprakeikęs Dievo, nors ir apsvaidė keiksmais visus kitus, netgi savo paties gimimo naktį bei savo motinos įsčias... Ir vis tik jis išsikovojo, kad Dievas prabilo į jį.

Jei leisite dar šiek tiek paėjėti su Jobu -

Jis, nors ir prieštaraudamas, ginčydamasis bei kentėdamas nesupratimą, lieka kartu su savo bičiuliais. emz... aš nemanau, kad kažkas šiuo metu galėtu Jus surpasti. Tai per daug asmeniška, kad kažkam kitam būtų suteikta galimybė prie to prisiliesti... Ir vis tik tas skausmingas išlikimas drauge, bent jau žiūrint į Jobą (o tuos žodžius užrašė žmogus, kuris savo gyvenime perirklavo tikrai per ne ką mažesnį skausmą nei jūsiškis), yra gyvybiškai svarbus.

Vien žmonos jam nepakanka. Žinoma, jam nepakanka ir bičiulių. Tačiau jo galutinis tikslas - prašnekinti Dievą - eina per šiuodu netobulus palydovus. Ir net jei Jūsų vyras nėra pajėgus Jus paguosti, arba Jūsų draugai tik sukelia dar diesnį kartėlį - tai nėra priežastis nuo jų atsiriboti...

Galiausiai yra tas mįslingasis Elihu, kuris paskutinis išnyra tarsi iš niekur nieko ir prišneka didesnių nesąmonių už visus kitus. Ne todėl, kad sakytų neteisingus dalykus, tačiau dėl to, kad nesiklauso Jobo ir jo visiškai nesupranta. Tik kaip užsikirtusi mašinėlė kartoja nušlifuotas formules.

Nežinau, ar Elihu gali būti nuoroda į kunigą. Pagal jo nesugebėjimą adekvačiai reaguoti į situaciją - gali. Tačiau būtent jis yra "paskutinis lašas" kuris pagaliau išjudina Dievą prabilti.

Taip, Dievui prabilus, Jobo bičiulių kalbėjimo absurdiškumas tampa akivaizdus. Tačiau tai - tik Dievui prabilus. O Jūs kol kas irkluojate tamsoj.

Todėl ir tie trys sunkūs Jobo palydovai, gali tapti bendražygiais Jums.

Gyvenimas nesibaigė. Ir net jei anas kurį senovėj piešdavo su kanopomis ir ragais Jus bando įtikinti, kad Jūsų vaikas buvo viskas, - taip tikrai nėra. Šis skausmas - ne begalinis, nes jis turėjo pradžią. Taigi, kažkur bus ir jo pabaiga.

Ši mirtis nėra beprasmė, nes tik didžiausias kvailys galėtų sakyti, kad žmogaus gyvybė nėra stebuklas. Tad jei Gyvybės Davėjas pasielgė taip, kad sveiku protu neįmanoma suvokti, jei Jis pervedė šį kūdikį per mirties vartus taip anksti - tam turi būti kažkoks paaiškinimas.

Gedulas yra prievolė, tačiau ne pašaukimas. Pirmasis baigsis, o antrasis - motinystė - išliks.

Duoti Jums atsakymo "kodėl Dievas padarė taip" aš negaliu. Per skystos mano blauzdos. O ir šiaip, bet koks mėginimas tai padaryti būtų didžiausia puikybė. Aš matau Jūsų ir Jobo panašumą. Gali būti, kad Jobas sugebėtų Jus palydėti šiame skausme. Ypač jei pavyks neatsiriboti nuo vyro, nuo tų kurie Jus myli ir (galbūt) nuo dvasinės pagalbos (jei Elihu tikrai yra reikšmingas Jobo ieškojimuose).

Vis tik atsakyti šioje vietoje privalo Dievas. Ir, žinoma, velnias padarys viską, kad Jūs vienaip ar kitaip neduotumėte Jam teisės pasiaiškinti (ar tai reikalaudama tokio atsakymo kokio reikia Jums, o ne koks yra iš tikro; ar tai atsisakydama patikėti jog apskritai koks nors paaiškinimas įmanomas; ar tai užsidarydama savo skausme, kuris, iš tiesų nėra vien tik Jūsų, lygiai kaip ir kūdikis nebuvo vien Jūsų kūdikis ir t.t.)...

Pažadu nepamiršti Jūsų kai švęsiu Mišias. Tą patį kviečiu padaryti ir tuos kurie skaitys "atsakymą". Vienybė - ji net ir skausme yra vienybė. Reiškia, kad jis gali padėti skausmą apkabinti.

Atsisveikindamas galiu tik palinkėti, kad kuo greičiau ir giedriau patirtumėt, jog Jūsų kūdikis yra gyvas. Gyvesnis. Tai trukdys velniui meluoti...

+ maldoje kartu + 

Užduoti Klausimą

Temos

Temos


...