Iš Katalikų Bažnyčios Katekizmo;
682 Laikų pabaigoje atėjęs teisti gyvųjų ir mirusiųjų pašlovintasis Kristus atskleis slaptus širdžių nusiteikimus ir kiekvienam žmogui atlygins pagal jo darbus ir pagal tai, ar jis priėmė, ar atstūmė malonę.
865 Gilia ir nekintama prasme ta pati Bažnyčia yra viena, šventa, visuotinė ir apaštališka, nes joje jau yra ir laikų pabaigoje bus atbaigta „dangaus karalystė“, „Dievo karalystė“. Ji pasirodė Kristaus asmenyje ir slėpiningai plinta širdyse tų žmonių, kurie yra tapę Jo nariais, kol su laiku bus galutinai apreikšta visoje pilnatvėje. Tada visi Kristaus atpirktieji, tapę Jame šventi ir nesutepti Dievo akivaizdoje, iš Jo grynos meilės bus suburti kaip vienintelė Dievo tauta, „Avinėlio Sužadėtinė“, „šventasis miestas, Jeruzalė, nužengianti iš dangaus, nuo Dievo, žėrinti Dievo šlove“; o „miesto mūrai turi dvylika pamatų, ant kurių užrašyti dvylikos Avinėlio apaštalų vardai“ (Apr 21, 14).
1042 Laikų pabaigoje Dievo karalystė pasieks savo pilnatvę. Po Visuotinio teismo teisieji, garbingi kūnu ir siela, amžinai viešpataus su Kristumi, o pati visata bus atnaujinta: Bažnyčia „bus visiškai ištobulinta vien dangaus garbėje, kai [...] drauge su žmonių gimine ir visas pasaulis, artimai susijęs su žmogumi ir jame žengiantis į savo tikslą, bus tobulai atnaujintas Kristuje“.
1048 „Nežinome žemės ir žmonijos baigmės laiko, nežinome, nė kaip visata buvo perkeista. Nuodėmės sudarkytas šio pasaulio pavidalas praeina, tačiau mes mokomi, kad Dievas rengia naują buveinę ir naują žemę, kurioje viešpatauja teisingumas ir kurios laimė patenkins ir pranoks visus ramybės troškimus, kylančius žmonių širdyse.“
