nepagydomai sergantis vaikutis

Paklausė Tema: Visi kiti
Garbė Jėzui Kristui.

Pastaruoju metu internete daug rašoma apie istorijas šeimų, kuriose auga nepagydomomis, retomis, labai sunkiomis ligomis sergantis vaikutis. Prašoma paremti, paaukoti, apmokėti sunkias, skausmingas, dažnai tik laikinai būklę kiek pagerinančias procedūras. Dažniausiai toks mažylis negeba pats judėti, kalbėti, valgyti, neregi ar negirdi, jo gyvybė praktiškai palaikoma tik įvairių vamzdelių, aparatų ar visokių skausmingų procedūrų, operacijų pagalba. Pagerėjimo ar išgijimo ateityje praktiškai nesitikima, tik gal dar kiek nors pailginti mažiuko gyvenimą. Skaitydama tokias istorijas, visada graudinuosi ir mąstau, kad gal geriau būtų tokį mažylį ,,paleisti'' - užuot nuolat kankinus procedūromis ir aparatais, leisti jam ramiai pagyventi, kiek natūraliai Dievo skirta, ir išeiti Amžinybėn, kur nebesikankins...
Neseniai per Marijos radijo laidą ,,Klausk drąsiai'' girdėjau klausimą, ar žmogus nepadarys nuodėmės pašydamas savo vaikų jo gyvybės dirbtinai nepalaikyti aparatais, jei jam susirgus ar dėl garbaus amžiaus sukeltų negalavimų tikrai nebebus vilties pasveikti. Atsakiusio kunigo nuomone, jei žmogus bus nebepagydomos būklės, nuodėmės nebus. Priešingai, pasak jo, nuodėminga ir egoistiška iš artimųjų pusės būtų siekis  kiek galima ilgiau ,,pasilaikyti'' tokį ligonį, dirbtinai pratęsiant jo kančias, nes taip elgiamais daugiau dėl artimųjų jausmų (,,gaila paleisti''), o ne dėl to asmens gerovės. Dera oriai, malšinant skausmą, leisti tokiam asmeniui gyventi, kiek skirta, ir atėjus metui - numirti. Man atrodo, kad tokių nepagydomų vaikelių situacija panaši. Bet gal aš neteisi? Koks čia būtų  Jūsų, kaip kunigo, požiūris?

Norėdamas atsakyti į šį klausimą turi prisijungti arba užsiregistruoti.

Užduoti Klausimą

Temos

Temos


...