Question

Sveiki,
Jau kurį laiką vis grįžtu prie minties, jog savęs nemyliu. O kartais tikrai neapkenčiu. Augau, taip sakant, padorioje šeimoje, nebuvau apsupta priklausomų žmonių, bet, regis, iš kažkur išbujojo menka savivertė ir nemeilė sau. Paauglystėje ištikus nepasisekimams moksluose sakydavau - nenusipelniau valgyti. Studijų metais laužiau save prie mokslų, o svajonė buvo... atsidurti ligoninėj ar po žeme nuo išsekimo. Gal tai puikybė? Vis įsipainioju į draugystes, kuriose sukeliu sau skausmo ir taip tarsi atsiteisiu už padarytas nuodėmes. Dažniau gyvenu dvasinėje ar psichinėje kančioje ir skausme nei džiaugsme ir viltyje, kad esu mylinčio Dievo vaikas ir kad ir kaip suklysčiau, Jis manęs neapleis. Turbūt nemoku mylėt ir kitų žmonių. Nors padarau kiek įmanoma, kad jiems padėčiau, ir prašantiems pagalbos neatsakau, nebent tikrai nepajėgiu, ar negaliu padėt dėl aplinkybių, tačiau nejaučiu jokio rūpesčio kitais. Trokštu artumo ir supratimo, bet kartu nenoriu atsiverti. Noriu kažkam rūpėti, bet nerodau iniciatyvos bendrauti. Dabar gyvenu kažkokiam merdėjimo agonijos pojūtyje. Neturiu nei jėgų, nei noro "semti" gyvenimą. Matau, kaip smarkiai per tuos metus susimoviau, prisirinkau priklausomybių, iššvaisčiau metų, įskaudinau žmonių, suluošinau savo širdį ir laukiu skaistyklos kančių, kurios pratęstų šitas - žemiškas.

Answer 1

Pas psichologą ir kuo greičiau.
Dievas Jus tikrai myli, psichologinė pagalba būtų Jo pagalba. Priimkit.