Question

Sveiki, esu 28 metų vyras, tėvų valia priėmęs krikšto ir komunijos sakramentus. Ankstyvoje paauglystėje atitolau nuo tikėjimo ir laikiau save ateistu. Per praėjusius kelis metus radau individualų kelią pas krikščionių išpažįstamą Dievą per filosofiją, psichologiją, ir Biblijos analizę. Laikau save eretiškų pažiūrų tikinčiuoju nesančiu jokios krikščioniškos bažnyčios dalimi. Krikščionybę praktikuoju asmenine malda ir Biblijos skaitymu ir analize.

Visgi suvokiu Bažnyčios institucijos svarbą ir esmę. Jaučiu sielos atgaivą sekmadieniais nuėjęs į pamaldas, įsiliedamas į bendrą maldą. Teigiamai žiūriu į tapimą katalikų bendruomenės dalimi tiek dėl asmeninės naudos, tiek dėl naudos teikiamos visuomenei. Norėčiau prisidėti prie katalikų tikėjimo tąsos ir stiprybės ateityje, Dievo žinios skelbimo žmonėms. Iš pagarbos Šv. Sakramentams ir katalikybei Švenčiausiojo Sakramento nepriimu, tačiau tai kelia sąžinės klausimų. Jeigu nesiryžtu pilnai dalyvauti kataliko gyvenime, tai galbūt lankyti pamaldas ir asocijuotis su katalikų bažnyčia yra šventvagystė?

Tam kad priimti komuniją turėčiau prieiti išpažinties. Tačiau esu turėjęs lytinių santykių su moterimis, dėl kurių nejaučiu sąžinės graužaties: juose buvome atviri gyvybės prasidėjimui, mylėjome pasiaukojančia meile, žvelgėme į tai kaip į savęs dovanojimą vienas kitam, turėjome ilgalaikių planų sukurti šeimą. Nepaisant to, kad santykiai dėl sudėtingų priežasčių su tomis moterimis nutrūko, vis dar joms ir mūsų buvusiems santykiams jaučiu pagarbą ir visa, kas tarp mūsų buvo man turi asmeninę vertę ir šventumą, o tiek džiaugsmas, tiek padarytos klaidos vedė į mano asmeninį augimą, įskaitant ir augimą link Dievo. Išpažinti šiuos dalykus kaip paleistuvystės nuodėmę nuoširdžiai negaliu, nes paminčiau savo paties anksčiau jaustus taurius savęs dovanojimo jausmus, sakytum "atsiimčiau" tą dovaną, ir nelyg gailėčiausi kelio kuris padėjo man priartėti prie Dievo. Atvirkščiai, nuoširdžiai jaučiu dėkingumą Dievui, kad leido visa tai patirti, ir džiaugsmą, ir skausmą, ir iš to pasimokyti, tapti doresniu žmogumi. Kitavertus, net jei neturiu dėl buvusių lytinių santykių sąžinės graužaties, Katalikų bažnyčia tai laiko nuodėmėmis ir jų neišpažinus ir už jas neatgailavus komunijos priėmimas būtų šventvagiškas. Ar be ryžto nuoširdžiai atgailauti (ir tuo pačiu trypti tai kas man šventa prieš savo sąžinę) už šias nuodėmes kelias į Katalikų bažnyčią man yra užvertas?

Comments

Šeštasis Dekalogo įsakymas, nesvetimauk! Jėzus prideda tyros širdies palaiminimą: nežiūrėk geidulingai! Taigi kalbama ne tik apie veiksmus, bet ir apie akių ir širdies tyrumą. Žvilgsnis, linkęs į geismą (vyras ar moteris), kai jis yra sąmoningas ir valingas, vadinamas svetimavimu. Moraline prasme jis turi panašią kokią savybę. Tai įsipareigojama žmogaus širdyje. Tada kitas asmuo traktuojamas kaip daiktas; vietoj tyros meilės santykio jis tampa noro objektu.
Rūpinimasis vidine švara reikalauja radikalių nuostatų. Jėzus naudoja hiperbolą (apgalvotą perdėjimą) ir net kalba apie rankos, kojos, akies atsikratymą. Žinoma, kalbama ne apie savęs žalojimą ar sunaikinimą, bet apie radikalių priemonių taikymą, apie budrumą ir nuolatinę kovą su pagundomis.  
Šeštasis įsakymas taip pat taikomas skyryboms. Jėzaus laikais Mozės įstatymas leido skirtis esant tam tikroms aplinkybėms. Tačiau tai padaryti galėjo tik vyras. Moteriai buvo atimtos visos teisės. Rabinai skyrybų galimybę aiškino įvairiai. Griežtesnės instrukcijos reikalavo dėl svarių priežasčių, tokių kaip žmonos svetimavimas. Priešingai, laisvas lengvabūdiškas. Pavyzdžiui, užteko nenoro mano žmonai ar jos neskanaus patiekalo.
Jėzus pabrėžia, kad skyrybos prieštarauja Dievo santuokos planui. Santuokinis neišardymas Jėzaus laikais buvo moterų ir vaikų gynimas. Skyrybos yra savanaudiškumo, nesugebėjimo aukoti ir atleisti, nesugebėjimo priimti ir mylėti bei pripažinti kitų ir savo ribotumą ir teises, pasekmė. Skyrybų padariniai paveikia pažeidžiamiausius ir nekaltiausius vaikus. O padarytų žaizdų neįmanoma „sutvarkyti ateityje“. Senoji Sandora uždraudė melagingą priesaiką, kai kažkas sąmoningai melavo apie Dievą. Žydai negalėjo ištarti Dievo vardo, todėl prisiekė dangumi, žeme, Jeruzale, savo galva ... Jėzus ragina jus atsisakyti kiekvienos priesaikos. Vietoj vertės praradusio žodžio jis skatina paprastumą, sąžiningumą, aiškumą, teisingumą: Tegul jūsų kalba būna: Taip, taip, ne, ne. Tai dvasinio skurdo, laisvės ir širdies tyrumo požiūris, gyvenantis tiesoje, be nereikalingo kompleksiškumo. Tiesos slėpimas žodžių sraute yra užmaskuotas melas.
Ar aš žinau ir gyvenu pagal įsakymus? Kam aš piktinuosi savo pykčiu, pykčiu, neapykanta? Su kuo man sunkiausia susitaikyti? Kodėl? Kuo aš save kaltinu? Kaip aš žvelgiu į kitą žmogų (vyrą, moterį)? Ar aš su kitais nesielgiu objektyviai? Ar aš gerbiu kitų teises ir laisvę? Kokia mano santuoka ir šeimos gyvenimas? Ar aš gyvenu tiesoje, ar veidmainystėje ir veidmainystėje?   
Bažnyčios durys atviros kiekvienam,ir didžiausiam nusidėjėliui.

---

Tai gerbiamas Kun., jei Jėzus ragina atsisakyti priesaikų, kodėl santuokos priesaika tebėra?

---

Be abejonės išpažinti reikia. Čia bus esmė tame ar jūs pasiryžtate to nebekartoti. T.y. sutikęs dar vieną moterį, kurią pamilsite pasiaukojančia meile ar vėl lipsit ant to paties grėblio. Ar susivaldysit. Ar vis tik ištyręs judviejų santykius, aplinką, jūsų šeimų statusą ir galutinai apsisprendęs nueisit pas jos tėvą prašyti sutikimo. Ir jau vėliau, susižadėjus, leisti sau patirti meilę, atvirą gyvybei.. kaip jums toks tobulumo kelias. Gal toks pasiryžimas atsvertų jūsų nepakankamą atgailą..

Ghost. Labai tikėtina, kad nėra santuokos priesaikos! Eilnį kartą mes terminuose pasiklystam. Yra santuokos pasižadėjimas bet ne priesaika. Nes logiškai galvojant kuo gi gali žmogus prisiekti prieš Dievą.. tik pasižadėti galim..

Answer 1

Kol save laikote eretiškų pažiūrų tikinčiuoju ir nesusietu su jokia Bažnyčia, galite ir toliau pats vienas praktikuoti savo krikščionybę ir sau duoti patarimus. Jeigu apsispręsite tapti Katalikų Bažnyčios dalimi, Bažnyčia Jus priims ir padės išspręsti Jūsų problemas.