Individualus kelias pas Dievą ir santykis su bažnyčia

Paklausė Tomas Rugsėjo 27 Tema: Bažnyčia
Sveiki, esu 28 metų vyras, tėvų valia priėmęs krikšto ir komunijos sakramentus. Ankstyvoje paauglystėje atitolau nuo tikėjimo ir laikiau save ateistu. Per praėjusius kelis metus radau individualų kelią pas krikščionių išpažįstamą Dievą per filosofiją, psichologiją, ir Biblijos analizę. Laikau save eretiškų pažiūrų tikinčiuoju nesančiu jokios krikščioniškos bažnyčios dalimi. Krikščionybę praktikuoju asmenine malda ir Biblijos skaitymu ir analize.

Visgi suvokiu Bažnyčios institucijos svarbą ir esmę. Jaučiu sielos atgaivą sekmadieniais nuėjęs į pamaldas, įsiliedamas į bendrą maldą. Teigiamai žiūriu į tapimą katalikų bendruomenės dalimi tiek dėl asmeninės naudos, tiek dėl naudos teikiamos visuomenei. Norėčiau prisidėti prie katalikų tikėjimo tąsos ir stiprybės ateityje, Dievo žinios skelbimo žmonėms. Iš pagarbos Šv. Sakramentams ir katalikybei Švenčiausiojo Sakramento nepriimu, tačiau tai kelia sąžinės klausimų. Jeigu nesiryžtu pilnai dalyvauti kataliko gyvenime, tai galbūt lankyti pamaldas ir asocijuotis su katalikų bažnyčia yra šventvagystė?

Tam kad priimti komuniją turėčiau prieiti išpažinties. Tačiau esu turėjęs lytinių santykių su moterimis, dėl kurių nejaučiu sąžinės graužaties: juose buvome atviri gyvybės prasidėjimui, mylėjome pasiaukojančia meile, žvelgėme į tai kaip į savęs dovanojimą vienas kitam, turėjome ilgalaikių planų sukurti šeimą. Nepaisant to, kad santykiai dėl sudėtingų priežasčių su tomis moterimis nutrūko, vis dar joms ir mūsų buvusiems santykiams jaučiu pagarbą ir visa, kas tarp mūsų buvo man turi asmeninę vertę ir šventumą, o tiek džiaugsmas, tiek padarytos klaidos vedė į mano asmeninį augimą, įskaitant ir augimą link Dievo. Išpažinti šiuos dalykus kaip paleistuvystės nuodėmę nuoširdžiai negaliu, nes paminčiau savo paties anksčiau jaustus taurius savęs dovanojimo jausmus, sakytum "atsiimčiau" tą dovaną, ir nelyg gailėčiausi kelio kuris padėjo man priartėti prie Dievo. Atvirkščiai, nuoširdžiai jaučiu dėkingumą Dievui, kad leido visa tai patirti, ir džiaugsmą, ir skausmą, ir iš to pasimokyti, tapti doresniu žmogumi. Kitavertus, net jei neturiu dėl buvusių lytinių santykių sąžinės graužaties, Katalikų bažnyčia tai laiko nuodėmėmis ir jų neišpažinus ir už jas neatgailavus komunijos priėmimas būtų šventvagiškas. Ar be ryžto nuoširdžiai atgailauti (ir tuo pačiu trypti tai kas man šventa prieš savo sąžinę) už šias nuodėmes kelias į Katalikų bažnyčią man yra užvertas?
Užduoti Klausimą

Temos


...