bendravimas su sudėtingu žmogumi

Paklausė Tema: Visi kiti
Garbė Jėzui Kristui.

Norėčiau Jūsų, kaip dvasininko, patarimo, kaip krikščioniškai bendrauti ir reaguoti vienoje situacijoje. Turiu pagyvenusį giminaitį, kuris yra itin ūmus, nekantrus, konfliktiškas, kupinas nuoskaudų ir visokių įtarinėjimų, sugeba ,,iš musės padaryti dramblį''.Dažnai be pagrindo kritikuoja, smerkia kitus žmones - kaimynus, pažįstamus, kunigus, įvairių sričių darbuotojus, su kuriais susiduria. Dėl begalinio nekantrumo nuolat skundžiasi, piktinasi viskuo. Kai bendraujame, man kaskart tenka išgirsti visą laviną nusiskundimų, kaip kaimynė ne ten medį pasodino, meistras remontą daro per lėtai ir iš viso ne taip, blogai dirba ir kasininkės, ir vaistininkės, kunigai politikuoja, politikai - iš viso siaubas... ir t.t. Į akis kitiems kritiką sakyti bijo, padlaižiauja, meluoja, o ir man pataria ,,neišsiplepėti'', t.y., nesakyti, ką š tikrųjų manau tam tikroje situacijoje, bet visada pritarti ,,dėl akių''. Kai bandau situaciją švelninti, įkvėpti šiam žmogui daugiau optimizmo, tolerancijos,mano argumentų neklauso. Pastebiu, kad po tokių pokalbių ilgai jaučiuosi išmušta iš vėžių, tarsi irgi dalinai kalta, kad nepakankamai gyniau tuos apkalbamus žmones,be to, tampu irzlesnė, imu į viską žiūrėti įtariau, niūriau nei man įprasta. Kaip turėčiau elgtis bendraudama su šiuo žmogumi (nebendrauti neišeina): esu bandžiusi ir ,,atvedinėti į protą'' - nepavyko, ir ignoruoti, laikytis neutraliai - irgi nepavyko, galop susierzinimas apėmė ir mane. Bandžiau aiškinti apie Dievą, Jo gerumą, skatinau pasimelsti, patikėti Jam nemalonias situacijas ir žmones - irgi nepadėjo. Bandžiau barti, aiškinti apie daromas nuodėmes ir pavojų šio žmogaus sielai - bet manęs neklausė. Buvau užpirkusi Šv. Mišių prašydama šiam žmogui Dievo palaimos, globos, išminties... Ką dar galėčiau padaryti??? Be to, baiminuosi, kad bendraudama su šiuo žmogumi, nors ir nenoromis, bet nuolat nusidedu - nejučia atsiliepiu ir komentuoju išsakytas apkalbas, šmeižtus, kartais įsikarščiavusi susikeikiu ar ką pameluoju, kad ,,neužaštrinčiau'' ir taip įtempto pokalbio, paskui tuos pokalbius vis prisimenu ir tai mane erzina bei trikdo, atima ramybę... Ką man daryti?

Norėdamas atsakyti į šį klausimą turi prisijungti arba užsiregistruoti.

Atsakymų: 1

Atsakė
Dėl savęs - labiausiai tiktų tą žmogų suvokti kaip tam tikrą aplinkybę,atsiejant nuo savęs: Jūs nesate nei kalta, nei atsakinga už kito poelgius ir būdą, o tiesiog jį patiriate tokį, koks yra, pakeldama jo kuriamus sunkumus. Jums tiesiog reikia stengtis išlaikyti išmintį, turėti kantrybės ir artimo meilės. Elgtis pagarbiai ir nežeminti dėl jo klaidų.

Dėl artimo - leisti jam kalbėti ką nori, bet lenkti konkretumo kryptimi. Jei prašys ko nors kitiems nesakyti, perspėti, kad jis pats gali jums nesakyti dalykų, kuriuos nori paslėpti (nebūtinai turite iš tiesų viską kitiems išpasakoti). Neleisti imtis kitos temos, kol neužbaigs ankstesnės, t.y. nepasakys, ką tuo klausimu žada padaryti jis ir ko konkrečiai nori iš Jūsų. Paprastai būna, kad žmogus nenori kalbėti apie konkrečius įsipareigojimus ir pamažu nutyla, jam tampa nepatogu tomis temomis kalbėti. Gal kiek situacija ir pagerės.
Užduoti Klausimą

Temos

Temos


...