Dėl Šv.rašto skaitymo viskas gerai nesisielokite.Dėl kasdienių maldų,yra privalomi poteriai arba ryto maldos,bet jei jūs meldžiatės kitomis maldomis,ar net savais žodžiais kreipiatės į Dievą viskas tvarkoje.Dėl mišių jos yra užsakomos ,(o ne užperkamos,mišios neparduodamos:) Pinigai,arba auka ,mišių stipendija .Galima mišias užsakyti ir dažnai ,viskas gerai.Šventoji dvasia jus veda tinkamu keliu.
Šventos mišios yra didžiausia dovana.
Mokslininkas Platina yra aprašęs popiežių gyvenimus. Jis pasakoja, kad popiežiaus Urbono VI laikais, 1263 metais, Bolsenos miestelyje netoli Romos įvyko toks nuostabus atsitikimas.
Tame miestelyje kunigas, aukodamas šv. Mišias, ėmęs abejoti, kad Švenčiausiame Sakramente yra gyvas Kristus su savo Kūnu ir Krauju. Kai Mišių metu jis aukodamas iškėlė savo paties konsekruotą Ostiją, įvyko didelis stebuklas. Iš aukštyn pakeltos švenčiausios Ostijos lyg lietus iš mažučio debesėlio smulkiais lašeliais ėmė varvėti Kraujas.
Tai pamatęs, kunigas labai nusigando. Matė tą stebuklą ir žmonės, kurie ten buvo.
Atsipeikėjęs, kunigas norėjo Krauju varvančią Ostiją nuleisti žemyn ir padėti ją ant korporalo (korporalas yra ketvirtainis drobės gabalas, panašus į skepetaitę. Mišių pradžioje kunigas ant jo padeda duoną ir vyną, o nuo Mišių vidurio (po konsekracijos) ant korporalo padeda Švenčiausiąjį Sakramentą). Bet visas minėtasis korporalas buvo kruvinas.
Kunigas verkdamas ėmė maldauti Išganytojo, kad jam atleistų abejojimo nuodėmę.
To stebuklo garsas pasiekė ir popiežių Urboną VI. Jis įsakė tam kunigui atvykti ir atnešti tą sukruvintąjį korporalą.
Kunigas atėjo pas popiežių, pas kurį buvo susirinkę kardinolai, papasakojo visą įvykį ir parodė jiems kruvinąjį korporalą. Popiežius ir kardinolai puolė ant kelių ir pagarbino Jėzaus Kristaus Kraują. Kristaus Kraujui pagarbinti popiežius įsakė Bolsenoje pastatyti labai gražią bažnyčią, ten didžioje pagarboje laikyti kruvinąjį korporalą ir kasmet tą dieną, kada įvyko minėtasis stebuklas, rengti iškilmingą procesiją ir joje nešti tą korporalą, sulaistytą Kristaus Krauju. Tai buvo pradžia vėliau įsteigtų Dievo Kūno procesijų, kurios dabar yra daromos visame pasaulyje.
Kaip anuomet Bolsenoje, taip ir dabar kasdien per šv. Mišias, nors ir nematomu būdu, plūsta Kristaus Kraujas ant mūsų sielų, jas trokštančias pagirdydamas, nuvalydamas nuo nuodėmių liekanų ir teikdamas visokias malones.
Šv. Mišios buvo aukojamos nuo pat Kristaus laikų. Apie šv. Mišias, kaip apie visiems žinomą dalyką, kalba ir pirmųjų amžių šventieji tėvai. Apie jas rašo šv. Klemensas, trečiasis popiežius po šv. Petro, ir popiežiai šv. Evaristas bei šv. Aleksandras. Jie visi gyveno pirmaisiais po Kristaus amžiais. Apie Mišias kalba ir šv. Augustinas, ir šv. Ambraziejus, ir Jonas Auksaburnis ir daug kitų. Kadangi jie kalba apie Mišias kaip apie visiems žinomą dalyką, tai rodo, kad jau ir anais laikais, Mišios buvo plačiai pasklidusios po pasaulį ir visiems žinomos.
Senovės pasakojimai apie apaštalus liudija, kad ir apaštalai aukodavo Mišias. Pirmųjų amžių krikščionys pasakojo, jog šv. Matas buvo nužudytas prie altoriaus, aukodamas Mišias. Šv. Andriejus atsakė teisėjui Agėjui: „Aš kasdien aukoju ant altoriaus aukščiausiajam Dievui nesuteptą Avinėlį.“
Duė (Douai) mieste šv. Mato bažnyčioje 1254 metais kunigas per Velykas dalijo žmonėms Komuniją.
Bedalydamas, jis pamatė vieną šv. Ostiją nukritusią ant žemės. Kunigas puolė ant kelių su didžiausia pagarba paimti nukritusios Ostijos. Neapsakomai nustebęs, jis pamatė, kad šv. Ostija pati pasikėlė nuo žemes. Kunigas ją paėmė, padėjo ant altoriaus ir atsiklaupęs maldavo Dievo atleidimo už paniekinimą, kuris įvyko per neapsižiūrėjimą. Jam karštai ir nusižeminus maldaujant, šv. Ostija išnyko, o jos vietoje pasirodė Jėzus labai gražaus vaikelio pavidalu. Sugraudintas to reginio, kunigas ėmė balsiai verkti. Prie verkiančio kunigo atskubėjo keli kanauninkai, ir jie labai nustebo pamatę kūdikėlį Jėzų. Prie altoriaus ėmė grūstis bažnyčioje buvę žmonės. Šit įvyksta ten dar didesnis stebuklas. Kunigas ir atskubėjusieji kanauninkai matė Jėzų kaip labai gražų ir labai malonų vaikelį, o kiti žmonės, kurių tuo metu prisirinko daugybė, matė Jėzų suaugusio pavidalu, apsuptą dieviškos didybės. Nusigandę žmonės puolė ant kelių ir vos drįso savo akis pakelti. Tas reginys tęsėsi ištisą valandą. Po valandos Kristaus išvaizda išnyko. Jo vietoje liko švenčiausia Ostija. To stebuklo garsas pasklido po visą apylinkę. Sužinojęs apie tai, vysk. Tomas iš Kantimprė, kuris paskiau ir aprašė šį stebuklą, nuvyko į Duė miestą, į šv. Mato bažnyčią, kreipėsi j tos bažnyčios kleboną ir paklausė, ar tikrai čia įvyko toks stebuklas, kaip žmonės pasakoja? Klebonas atsakė: „Kristus ne vien tuomet pasirodė didžiai žmonių miniai, bet ir dabar jis pasirodo žmogaus pavidalu.“
„Tuomet užsidegė manyje noras matyti Kristų, ‒ rašo minėtasis vyskupas, ‒ ir aš paprašiau klebono parodyti man tą šv. Ostiją. Tuoj nuėjome į bažnyčią, o su mumis kartu ir minia žmonių, norinčių pamatyti Išganytoją. Klebonas, baimės suimtas, paėmė Švenčiausiąjį Sakramentą ir laimino žmones. Žmonės, pažvelgę į Ostiją, sušuko: „Jėzus, Jėzus!“ ir pradėjo verkti. Iš jų veidų buvo matyti, kad jie mato kažką nepaprastą. Aš paklausiau klebono: „Ką reiškia tas žmonių šauksmas, ir dėl ko jie verkia?“ „Mes matome Kristų žmogaus pavidalu“, ‒ atsakė klebonas. Aš nieko kito nemačiau, ‒ rašo vyskupas, ‒ tik šv. Ostiją. Su ašaromis ėmiau maldauti Dievo, kad ir mane padarytų vertą matyti Kristų žmogaus pavidalu. Galiausiai Dievas išklausė mano maldavimus, ir pasirodė man Kristus, tik vėl kitaip, negu susirinkusiems žmonėms: jie matė Jėzų labai gražaus kūdikėlio pavidalu, o man Jis pasirodė kaip neapsakomai gražus ir labai malonus suaugęs vyras.
Visu pirma tos malonės tenka tam kunigui, kuris pamaldžiai šv. Mišias aukoja.
Neapsakoma Dievo malonė tenka tam, už kurį Mišios yra aukojamos. Jei Mišios yra aukojamos už tave, skaitytojau, ar už tą, už kurį tu prašei, tai, anot tėvo Segnerio S.J., yra tas pat, kaip Išganytojas būtų iškentėjęs visas kančias ir miręs ant kryžiaus už tave vieną, ar už tą, už ką buvo aukojamos Mišios, nes ir nekruvinoji šv. Mišių auka turi tokią pat begalinę vertę ir galybę, kaip ir Kristaus kančios bei Jo mirtis ant kryžiaus. To paties moko ir šv. Ambraziejus.
Daugybė Dievo malonių tenka tiems, kurie pamaldžiai su nuoširdžiu pasirengimu dalyvauja šv. Mišiose.
Pamaldus dalyvavimas Mišiose padeda apsisaugoti nuo sunkių nuodėmių ir atleidžia lengvąsias nuodėmes. Šv. Augustinas sako: „Kas pamaldžiai dalyvauja šv. Mišiose, neįkris į sunkias nuodėmes, o mažosios nuodėmės jam bus atleistos''.
Per šv. Mišias gauname atleidimą lengvųjų nuodėmių, kuriomis Dievą labiau įžeidžiame, negu paprastai manome. Kad geriau suprastume, kaip įžeidžiame Dievą savo lengvosiomis nuodėmėmis, didis Mišių apaštalas Martynas iš Kochemo (Martin von Cochem)
Šv. Mišios ‒ geriausia pagalba mirštantiems
Mirtis yra baisi žmogui ypač dėl to, kad ji atveria duris į amžinybę, tik nežinia į kokią: į laimingą, o gal į nelaimingą.
Mūsų viltis yra pagrįsta Kristaus kančiomis ir Jo nuopelnais. Kadangi Kristaus nuopelnų daugiausiai ir lengviausiai galime pasisemti per Mišias, tad buvo šventųjų, kurie stengėsi pasirengti mirčiai per šv. Mišias. Šit bent vienas kitas tokio pasirengimo pavyzdys.
Šv. Teodoras Studita, matydamas, kad artinasi mirtis, maldauja Dievo leisti jam dar kartą aukoti Mišias, kad išprašytų sau laimingos mirties. Dievas išklausė jo maldas: sopuliai sumažėjo, šventasis nuėjo į bažnyčią ir aukojo Mišias su tokiu pamaldumu, kad žmonės susigraudinę verkė. Paaukojęs tas Mišias šv. Teodoras ramiai ir laimingai numirė.
Šv. Tarazijus, Konstantinopolio vyskupas, jausdamas, kad artinasi mirtis, labai pamaldžiai aukojo paskutiniąsias savo Mišias ir taip pasirengęs mirčiai laimingai nuėjo į amžiną atilsį.
Per Mišias gali lengviausiai išprašyti laimingos mirties ne vien sau, bet ir kitam.
