ar gere buvo išpažintis

Paklausė IEŠKANTI Liepos 26 Tema: Išpažintis
Garbė Jėzui Kristui.

Atsidūriau keblioje situacijoje. Nuoširdžiai atlikau išpažintį, gavau maldas atgailai, kunigas davė išrišimą. Atlikau atgailą ir su džiaugsmu priėmiau Švenčiausiąjį, už tai padėkojau maldoje. Bet... iš tikrųjų neišpažinau dviejų nuodėmių, nes kunigas mane nutraukė ir ėmė kalbėti pamokymus bei išrišimą. Iš sutrikimo nedrįsau įterpti, kad dar ne viską pasakiau, po to pasimečiau, visai užmiršau gailesčio momentu sukalbėti maldelę ,,Viešpatie, pasigailėk manęs nusidėjėlės''. Tik gailėjausi savais žodžiais ir mintimis. Tai nutiko netyčia iš didelio jaudulio.
Dabar labai nerimauju, ar šioje situacijoje nenusikaltau ir ar derėjo priimti Švenčiausiąjį. Ar nepasakytos nuodėmės man buvo atleistos, ar jas pasakyti kitoje išpažintyje?  Kaltinu save, kad gal mano išpažintyje kunigą kas nors suerzino ar įžeidė, nors nesuprantu, kas. Viską buvau susirašiusi ant lapelio, stengiausi kalbėti glaustai ir konkrečiai.O gal jis tiesiog žmogiškai skubėjo ar pavargo (tądien buvo ilga eilė prie klausyklos)?..
Prieš išpažintį, kaip visada, prašiau Dievo ir Švč. Marijos pagalbos deramai viską atlikti ir meldžiausi ,,padėk man padaryti visa, ką galiu ir kas nuo manęs priklauso, o visa kita tebūnie pagal Tavo valią ir Gailestingumą''. Dabar pagalvojau, gal šioje situacijoje Viešpats man parodė, kad išpažinti tų dviejų nuodėmių nereikia, nebūtina, ir dabar neturiu dėl nieko nerimauti, nes padariau, ką galėjau, ir mano kaltės šioje situacijoje Dievo akyse nėra??? Gal tos dvi nuodėmės lengvos, nesvarbios? Kad būtų aiškiau, jas plačiau įvardinsiu:
1. Prieš daug metų, paauglystėje motina man davė 100 Lt ir paprašė paaukoti Bažnyčiai. Aš tuo metu jaučiau didelę skurdo, nedarbo, nepriteklių baimę, todėl galvodama, kad tai labai didelė auka iš karto aukoti, paaukojau ją dalims per vėlesnė laiką. Dabar nesuvokiu, kaip galėjau taip kvailai nepagarbiai padaryti. Suprantu kad taip elgtis nederėjo, nes turbūt labai užgavau Viešpatį (juk būtent iš Jo tie pinigai ir kitos gėrybės mus pasiekė,tad pirmiausia ir priklausė Jam) ir netiksliai išpildžiau mamos prašymą. Šios nuodėmės nesu anksčiau išpažinus, nes tuomet dėl tikėjimo ribotumo ir supratimo stokos nelaikiau to nuodėme, o paskui buvau tai ilgai pamiršusi.
2. Prieš 7-8 metus kelerius metus porąsyk per savaitę šmeižiau savo viršininkę ir ją palaikančias koleges išpūsdama tikrus jų daromus blogus darbus, gerokai padidindama esančias ydas, išpūsdama tikrus konfliktus. Šitai pasakojau tik savo artimiausiems šeimos nariams norėdama atverti širdį, kad palengvėtų, todėl viršininkės karjerai, darbinei reputacijai tarp kitų skyrių nepakenkiau.Tai dariau ne norėdama pakenkti, bet tiesiog man atrodė, kad kuo daugiau neigiamų dalykų išpasakosiu, tuo man viduje bus lengviau, ir jei situaciją nupasakosiu baisiai, tai ji ateityje tikrovėje nebe taip gąsdins. Suprantu, kad toks mąstymas buvo visiškai kvailas, klaidingas ir nepateisinamas, bet tuo metu dėl menkos darbo, gyvenimo ir tikėjimo patirties (buvau neseniau baigus studijas ir pradėjusi dirbti) maniau, kad taip elgiantis man palengvės. Nemokėjau ir nežinojau, kaip išreikšti emocijas ir spręsti konfliktą neskaudinant savęs ir kitų. Pykčio ar neapykantos nejaučiau, tik didžiulę baimę viršininkei, skausmą ir nusiminimą dėl neteisybės (konfliktais kilo, kai mane buvo bandoma neteisėtai atleisti pateikiant melagingus kaltinimus, siekiant į mano vietą įdarbinti ,,savą'' žmogų. Aš nepasidaviau, stengiausi gintis, todėl ir konfliktavome). Dėl didžiulio streso kartais tiesiog nebejausdavau, ką šneku ir darau, apsiverkdavau. Dabar suprantu, kad elgiausi neteisingai ir tiesiog nesugebėjau adekvačiai susidoroti su užgriuvusiu stresu. Išpažintyse šią nuodėmę esu ne kartą išpažinusi   sakydama, kad melavau darbe, kalbėjau nebūtus dalykus apie koleges ir viršininkę, bet neakcentavau,kad tai buvo šmeižtas. Dabar išpažintyje ketinau patikslinti. O gal nereikia (kunigas niekad papildoma neprašė patikslinti)???
Atsiprašau, kad daug prirašiau...  Tiesiog gilinantis į tikėjimą vis suprantu naujų dalykų, kyla naujų abejonių, suprantu dariusi nuodėmes ten, kur to nė nenujaučiau. Daug kas nauja, neramu, bijau nusidėti ir įskaudinti Viešpatį. Nežinau, gal ateityje dar ką nors prisiminsiu. Ar reikia išpažinti tokius dalykus, kuriu praeityje dėl riboto nuodėmės suvokimo, dar tik augdama tikėjimu, nuodėme nelaikiau arba ne visai tiksliai suvokdavau ir įvardindavau, o dabar suprantu, kad tai nuodėmė ? Nuo tada, kai tik  supratau, kad tam tikras dalykas - nuodėmė, jo sąmoningai saugausi ir nebedarau.

Atsakymų: 1

Atsakė kun. Vytautas B. Lapkričio 6
Kadangi turėjote tikrą intenciją išpažinti visas nuodėmes, tai išpažintis buvo gera, nuodėmės atleistos ir nieko taisyti nereikia. Ateityje stenkitės suvokti nuodėmes ir siekti pažangos ne pagal kažkada buvusį, bet pagal dabartinį supratimą ir sąžinę.
Užduoti Klausimą

Temos


...