pamirštos ir nesuprastos nuodėmės

Paklausė DARBUOTOJA Liepos 25 Tema: Išpažintis
Garbė Jėzui Kristui.

Ruošiantis išpažinčiai, netikėtai prisiminiau keletą dalykų iš praeities, kuriu niekad neišpažinau išpažintyse nes arba tuomet nesuvokiau, kad tai nuodėmė, arba ruošdamasi išpažintims tų dalykų neprisiminiau. Patarkite, ar verta dabar išpažintyje pasakyti tokias situacijas :
1. Prieš maždaug 5-7 metus darbovietėje netaupiai, neatsakingai naudodavau, kelis kartus savo nuožiūra parsinešiau į namus sau ir namiškiams smulkių kanceliarinių priemonių (rašiklių, aplankų, markerių). Neatsakingai, savo giminaičio reikmėms (giminaičiui atkakliai prašant)naudojausi nemokamo kopijavimo paslauga. Tuo metu dėl nuodėmės suvokimo stygiaus nesijaučiau nusikalstanti, bet dabar suprantu, kad nors ir po truputį, bet vogdavau. Problema ta, kad neprisimenu, ar esu šitą dalyką išpažinusi (turiu problemų su dėmesio sukaupimu ir atmintimi). Kiek galėjau ir atsiminiau, grąžinau arba naujai atpirkau, ką buvau pasisavinusi,  ir daugiau taip nebesielgiu.
2. Nešvęsdavau, kaip katalikui priklauso, kai kurių privalomų švenčių, tomis dienomis neidavau į Šv. Mišias, nes nežinojau, kad tos dienos priklauso prie privalomų švenčių. Sužinojusi, kaip yra iš tikrųjų, ėmiau vykdyti šitą Bažnyčios įsakymą.
3. Pradėjusi dirbti naujoje darbovietėje, susidūriau su viršininko priešiškumu, psichologinių smurtu, nepagrįstu šmeižtu ir bandymu mane neteisėtai atleisti nesant mano kaltės. Dėl to išgyvenau didžiulį stresą, dėl kurio dažnai (kelis kartus per savaitę) elgdavausi netinkamai: sutrikusi spontaniškai meluodavau viršininkui iš baimės, bijodama pasakyti ką nors ne taip, kartais keldavau balsą, šaukdavau, apsiverkdavau (ne specialiai, bet tiesiog nervai nebelaikė). Pasakodama apie šiuos rūpesčius namiškiams, nejučia ,,sutirštindavau spalvas'', perdėdavau pasakodama apie viršininko ir jį palaikančių kolegų intrigas, ydas arba iš viso pridėdavau išgalvotų detalių. Sąmoningai nesiekiau niekam pakenkti, tiesiog iš to streso pametusi galvą ne visada jausdavau, ką šneku. Išpažintyse dėl šios situacijose esu sakiusi, kad meluodavau, bet nepamenu, ar esu tiksliai įvardijusi, kad kalbėjau nebūtus dalykus ir šmeižtą, ir kokiomis aplinkybėmis. Ar verta dabar tiksliau išpažinti šitą situaciją? Kaip ją trumpai ir aiškiai įvardyti? Ar mano elgesys to konflikto metu buvo sunki nuodėmė?Dabar jau keletą metų santykiai su viršininku oficialūs, bet žmogiški, atvirų konfliktų nebėra. Tai nutiko dėl netikėtos priežasties, gal turėčiau sakyti, kad pats Viešpats viską savo valia pakreipė: prieš lemiamą posėdį, kuriame ketino mane apjuodinti ir oficialiai nubausti skirdamas nuobaudą, viršininkas staiga sunkiai susirgo, o grįžęs į darbą po daugiau nei metų elgėsi mandagiai, pagarbiai, kaip visai kitas žmogus. Nebegirdėjau piktų žodžių, užgauliojimų, baigėsi jo inicijuojami melagingi mane visaip kaltinantys raštai.Dabar vis dažniau mane įvertina, pagiria, nebejaučiu jam tokios baimės.Tikiu, kad čia pats Dievas jo širdį pakeitė, nes per visą tą konfliktų laikotarpį aš labai daug melsdavausi, prašydama Jo patarimo ir parodymo, kaip turiu toliau elgtis: ar kęsti neteisybę, ar kažkaip kovoti, ar viską mesti ir išeiti į kitą darbą (nes man buvo oficialiai pasakyta, kad mane norima atleisti ir į mano vietą priimti savo pažįstamą  ,,savą'' žmogų)...
4. Ar nusidedu, jei kartais be svarbios priežasties būnu grubi, atžari su kitais žmonėmis, stengiuosi nuo jų atsiriboti, atmetu jų pasiūlymus ir pagalbą ne iš piktos valios, bet todėl, kad man sunku bendrauti, esu itin uždara ir visada, kiek galiu, renkuosi vienatvę ir ramybę, o ne bendravimą ir šurmulį? Jaučiu, kad neretai toks mano elgesys kitus užgauna, jiems atrodau pasipūtusi, bet aš tetrokštu ramybės ir pabūti viena, tik ne visada sugebu mandagiai ir tinkamai tai išsakyti.
Užduoti Klausimą

Temos


...