Garbė Jėzui Kristui.
Gal mano klausimas nuskambės keistai, bet ar gali būti per dažna išpažintis? Daug kur skaičiau, kad geriausia eiti išpažinties kas mėnesį ar du, ar tai reiškia, kad eiti šio Sakramento, pavyzdžiui, kas savaitę, jau negerai? Problema ta, kad aš prieš sekmadienį, Viešpaties dienos išvakarėse, visada apžvelgiu besibaigiančią savaitę, dėkoju už ją Dievui, ir visą laiką randu, kad padariau visokių nuodėmių: tai porąsyk persivalgiau, tai per daug smaližiavau ir išlaidavau skanėstams, netikėtose situacijose susikeikiau ar be reikalo įsižeidžiau; tai ,,pagražinau'' nebūtomis detalėmis keletą buitinių paplepėjimų su artimaisiais, neišvengiau spontaniškų išsiblaškymų maldoje, pasakiau ką nors grubiau ar nekantriai, buvau nemandagi vienoje ar kitoje situacijoje, nekovojau taip stipriai, kaip derėjo, su netikėtai užplūdusiu lytiniu susijaudinimu, ir porą minučių pasinėriau į nevisai padorias fantazijas ir t.t. Tokių dalykų man vis pasitaiko, nors ir stengiuosi save kontroliuoti. Gal čia kaltas mano charakteris, esu labai jautri, susijaudinu ir pratrūkstu dėl visokių smulkmenų. Ar visus tuos dalykus išpažindama nesielgiu per skrupulingai? Kartais nesu tikra, ar sunkiai nusidėjau, ir turbūt pasitaiko, kad lengvąsias nuodėmes išpažįstu laikydama jas sunkioms. Ypač abejoju dėl lytiškumo nuodėmių (neskaisčių minčių) ir melo ( dažnai pirma pridedu nebūtų detalių, pavyzdžiui, pasakodama apie parodą, atostogų praleidimą ar kelionę, tik paskui susigriebiu).
