Dievas sielą sukuria pradėjimo momentu?

Paklausė anonimas Kovo 3, 2012 Tema: Dievas
Kuo remiatės?

KBK 2270 randu nuroda į Senąjį Testamentą Jeremijo 1,5. Perskaičius pilną tekstą, aišku, kad čia Dievas kalba pranašui Jeremijui:

„Dar prieš sukurdamas įsčiose, tave aš pažinau, dar prieš gimimą tave aš pašventinau, – pranašu tautoms tave aš paskyriau“.

Nepanašu, kad būtų kalbama apie žmogų aplamai.

Mes, paprasti žmonės, gimstame netobuli - mirtingi, pažeidžiami, kartais neįgalūs. Jei priimti Jūsų aiškinimą apie sielos sukūrimą, kyla eilė klausimų:

 - Dievas, būdamas tobulas, sukuria kažką netobulo ?
 - Dievas priklausomas nuo žmonių norų ?
 - tėvų vaidmuo beveik "gyvuliškas" ?
 - kas pirma sukuriama - kūnas ar siela ?
 - kaip tada su gimtosios nuodėmės perdavimu ?
 - ir  t.t, ir pan.

Bažnyčios tradicijoje sutinkame kitą nuomonę. Eilės šventųjų nuomone žmogus "nėra vyresnis pats už save". Tėvai pradeda ne kokį tai kūną, bet visą žmogų su kūnu ir siela. Jie nelenktyniauja, o bendradarbiauja su Dievu. Tokias ir panašias mintis galime rasti Makarijaus Egiptiečio (IV a.), Jono Damaskiečio (VII a.) ir kitų šventųjų raštuose.

Matome, kad šiuo atveju aukščiau išvardintų problemų nelieka.

Taigi, kuo paremtas teiginys, kad Dievas sielą sukuria pradėjimo momentu?
Susijęs su atsakymu į klausimą: Kur būna siela prieš gimimą?

Atsakymų: 1

Atsakė bralgis Kovo 4, 2012

emz.... kažkokia painiava čia gaunasi.

pasinarpliokim sekmadienio vakarą neturėdami ką veikt :)

pimriausia Jūsų nurodyti punktukai:

a) Dievas, būdamas tobulas, sukuria kažką netobulo? Man rodos, kad jau vien tai, kad kažkas yra sukuriama, yra pirmas tam tikro netobulumo (lyginant su nesukurto Dievo tobulumu) požymis. Būti kūriniu - tai kažkas skirtingo, nei būti Kūrėju :) 

b) Dievas priklausomas nuo žmonių norų? O kiek mama "priklausoma" nuo vaiko norų? Arba mylimasis - nuo mylimosios? Atrodo, kad čia pasirinktas netinkamas žodis.

Bandau atsekti kuo šis punktas susijęs su klausimu ir nelabai sekasi man... Vienintelis ryšys kurį užčiupiu, tai kad ši "priklausomybė" pasireiškia tuo, jog žmonėms sumanius kurti naują gyvybę Dievas "privalo" kurti sielą?

Emz... Čia jau, matyt, turime kalbėti apie Dievo bendradarbiavimą su žmogumi. Ir vėlgi, reikia prisiminti skirtumą tarp sielos bei dvasios (žmogaus atveju - dvasinės sielos). Dievas, matydamas tinkamą kūną,  bendradarbiauja su žmogumi (sukurtu į Jo paveikslą) ir duoda šiam kūnui gyvybę.

c) Tėvų vaidmuo beveik "gyvuliškas"? Tiek kiek gyvuliškas gali būti Dievo atvaizdas :) Bet va skaitau abu Sukūrimo pasakojimus ir nematau, kad žmogus ten būtų kaip gyvulys... Tai ir čia, ko gero - kaip pažiūrėsi. Jei tėvai tėra "kūno gamintojai" - tada reikia sakyti: "taip, gyvuliškas". Tačiau jei vaikas yra aukščiausia tėvų tarpusavio meilės išraiška ir jų kilniausio bendradarbiavimo su Dievu vaisius - tada man jau nesiverstų liežuvis kalbėti apie gyvuliškumą :)

d) Kas pirma sukuriama - kūnas ar siela? Hmz... nesuprantu, kodėl Dievas negali sukurti dvasinės sielos naujos gyvybės pradėjimo momentu? Žinoma, Augustinas, pvz. kalba apie sielos preegzistenciją :) Tačiau jis buvo "priverstas" taip daryti paties savo mąstymo būdo, aiškindamas, kad mes gyvenime sugebame "atpažinti" Dioevą, nes Jį "prisimename".

Būtų gerai, kad pacituotumėte Makarijų ir Damaskietį tiksliau - tada būtų aiškiau apie ką kalbame... Nes jei žmonės sukuria ir kūną ir sielą - kur čia tada bendradarbiavimas su Dievu? Nepamanykite, kad prieštarauju, tiesiog keliu klausimus ir tiek...

e) kaip su gimtosios nuodėmės perdavimu? Emz... Čia vėl nelabai aišku, kaip tai siejasi su klausimu. kaip su perdavimu? Taip kaip su buvimu žmogumi :))) Jei daliniesi su Adomu žmogyste, tai daliniesi su juo ir nuodėme.

?

Grįžtant prie "d" (Jūsų minėtąjį KBK 2270 pasiskaičius) -

Jei tikrai žmogus kuria viską - ir kūną, ir sielą, tada juk nauja gyvybė yra pilnai žmogaus kūrinys. Tada naują gyvybę žmogus gali sunaikinti lygiai kaip nepavykusią kiaušinienę išmesdamas šiukšliadėžėn...

Atrodo, kad vis tik žmogaus gyvybė todėl ir yra šventa, kad kyla iš Dievo.

Tada reikia kalbėti apie tai kas yra ta "gyvybė". Jei aš teisingai suprantu Šventraštį, tada "gyvybė" žmoguje yra žmogaus dvasinė siela. Čia "siela" reiškia vienybės principą (tai kas kitu atveju filosofijoje būtų vadinama "substancija"), o "dvasia" - dieviškąjį nemirtingą pradą žmoguje. Jei norite - Ruach.

Sakome "dvasinė siela", nes ji žmoguje yra neperskiriama dviejų vienybė kuri esminiu ryšiu susijusi su žmogaus kūnu ta prasme, kad vienas kūnas yra susijęs tik su viena dvasine siela bei negali būti keičiamas tarsi kojinės ar žieminės padangos :)

Aišku, vis tiek indomiausia ne tai ką čia rašau aš, bet ką manote Jūs. Ir jau užvis smagiausia būtų išgirsti ką perskaitėte Bažnyčios Tėvuose :)

sėkmės!

Užduoti Klausimą

Temos


...