Ar nuodėmingų veiksmų atlikimas stipriai susijaudinus, sustresavus neplanuotose situacijose, ar susidūrus su nenumatytais dirgikliais (nuovargiu, baime dėl sužinotų naujienų, vienatvės jausmu, konfliktais, nepadoriais vaizdais ar iškilusiais prisiminimais, t.t.) gali būti traktuojamas kaip ,,pilno valios pritarimo nuodėmei nebuvimas''? Turiu omeny tokius dalykus kaip išsprūdę piktesni žodžiai ar susikeikimas ištikus netikėtai nesėkmei ar sužinojus blogą naujieną, smulkus ,,buitinis'' melas nejučia įterpiamas kalboje nesiekiant pakenkti, persivalgymas nespecialiai, bet nejučia, neplanuotas lytinis susijaudinimas perėjęs į nepadorius savęs palietimus trumpam ar nuogumų vaizdas mintyse, netrukus tuos veiksmus nutraukiant ir sąmoningai atmetant? Pastebėjau, kad dabar per Corona viruso laikotarpį, esu dirglesnė, greičiau susijaudinu dėl niekų vos ne iki ašarų ir dažniau pasielgiu taip, kaip aprašiau. Esu tikinti, labai stengiuosi remtis Dievu ir malda, ir nerimauju, ar tokiose situacijose padarau sunkią nuodėmę.