Garbė Jėzui Kristui!!!
Man dažnai į galvą lenda įkyrios nešvankios mintys, kurios vėliau persikelia ir į sapnus. To pasėkoje kartais imu masturbuotis negalvodamas, ką darau, spontaniškai (bet nemiegu). Žinau, kad ramioje būsenoje to nedaryčiau, nes man tai atrodo gėdinga. Jau po kelių minučių tokios veiklos ,,atsipeikėjęs'' imu ant savęs pykti, liūdžiu, kad taip įžeidžiau Dievą, sakau sau ,,ką tu čia dirbi, juk iš dangaus tave Dievas mato, ir tavo mirę artimieji visi mato, kaip tu išsidirbinėji, kaip tau ir negėda...''. Kartą iš smalsumo klaidžiojau po pornografines svetaines ir atsitiko taip, kad mano kūnas sureagavo į tuos vaizdus, nors mintyse jiems nepritariau, t.y. galvojau, kad realybėje nenorėčiau su kuo nors daryti to, kas ir kaip ten buvo parodyta, be jokių jausmų, be pagarbos... Noriu paklausti, kaip žinoti, ar tokiais veiksmais ir mintimis sunkiai nusidedu? Jaučiu, kad mane labai veikia jaunystė, nesu niekad dar turėjęs partnerės ir kartais tiesiog ,,norisi lipti sienomis'' iš nepatenkinto artumo, intymumo troškimo, kažkokio smalsumo, noro patirti, kas tai yra intymumas. Tada nepadeda nei geri norai nei malda - tiesiog nebevaldau savęs, ir protas įspėja vienaip, o rankos daro kitaip, mintys ,,užverda''...Nežinau, ar čia kalti ,,hormonai'', o gal man priklausomybė? Ar tai su amžiumi kažkaip praeis, subręs? Man su žmonėmis, ypač priešinga lytimi, sunkiai sekasi bendrauti dėl didelio drovumo. Stengiuosi melstis, užsiimti naudinga veikla, bet kartais labai stiprus susijaudinimas užklumpa iš niekur nieko. Išties labai išgyvenu po kiekvieno tokio ,,nuopuolio'', graužiu save, o dabar, kai negalima Bažnyčiose atlikti išpažinties dėl Koronos viruso, iš vis nežinau, ką daryti... Bijau gyventi sunkiai nusidėjęs. Ar galiu pasinaudoti dvasine išpažintimi? Patarkite!
