Abraomo palikuonys

Paklausė Anonimas Kovo 30 Tema: Biblija
Garbė Jėzui Kristui.

Gal galėtumėte plačiau pakomentuoti ST Pr 21 8-20 eilutėse aprašomą Abraomo elgesį su savo sūnumis? Kodėl šis dievobaimingas ir teisingas žmogus čia paklauso valdingos Saros ir taip negailestingai elgiasi su savo pirmagimiu Išmaeliu ir jo motina, juos išvaro į dykumą? Kuo jie jam nusikalto? Juk, kol Sara nebuvo susilaukusi Izaoko, Hagaros vaikelis buvo turbūt mylimas, ilgai lauktas šeimos pagausėjimas? Ar čia turi įtakos skirtingas Saros ir Hagaros socialinis statusas (Sara - teisėta žmona, namų šeimininkė, o Hagara - viso labo kitatautė beteisė vergė)? Vėliau skaitome, kad Viešpats globojo augantį Išmaelį, dykuma jam tapo namais ir viskas jam buvo gerai. Bet ar Abraomo elgesys čia pateisinamas?

Atsakymų: 1

Atsakė kun. Vytautas Liepos 28

Šis pasakojimas apie Hagaros išvarymą yra iš Elohistinio šaltinio. Pr 5,1-14 yra Jahvistinis šaltinis. Abušaltiniai pasakoja apie tą patį Hagaros išvarymą, tačiau yra pernelyg skirtingi.

Saros veiksmai derinasi su tuometine teisėtvarka. Pagal Nuzi miesto-valstybės įstatymą bevaikė žmona privalėjo leisti šeimos tarnaitei turėti lytinius santykius su vyru, kad duotų šeimai palikuonį. Sara norėdama palikuonio, elgiasi pagal šį huritų įstatymą.

Penkiaknygė, kuriai priklauso ir Pradžios knyga, turi 4 paprašymo šaltinius.

Didžioji dalis šiuolaikinių Biblijos tyrinėtojų Penkiaknygės užbaigimą datuoja ne vėlesniu nei Persijos laikotarpiu. Dėl to, kaip Tora pasiekė galutinę formą, vis dar nesutariama. XIX a. Juliaus Velhauzeno (Julius Wellhausen) pasiūlytai šaltinių hipotezei buvo plačiai pritariama XX a., tačiau pastaraisiais metais ją imta vis labiau kvestionuoti. Nors kai kurios alternatyvios teorijos ir buvo pasiūlytos, jos nesulaukė tokio pritarimo, kaip šaltinių hipotezė.

Julius Velhauzenas (1844–1918) iškėlė idėją, kad Penkiaknygė sudaryta iš keturių atskirų šaltinių, datuojamų pradedant Saliamono valdymu ir baigiant Babilonijos tremtimi. Šie tekstai buvo sujungti raštininkų, dirbusių ilgą laiko tarpą. Galutinę formą Penkiaknygė įgavo Ezros dienomis, po Babilonijos tremties. Šaltiniai yra hipotetiniai, nes nebuvo rasta jokių tekstų; jie sudaryti, remiantis filologiniu ir istoriniu pagrindu. Tradiciniai šaltinių pavadinimai yra šie:

Jahvistinis (ar J) – parašytas apie 850 m. pr. Kr. Pietinės karalystės (Judo) kilmės istorija. Šaltinis pavadintas pagal tekste vartojamą Dievo vardą – Jahvė (Yahweh).
Elohistinis (ar E) – parašytas apie 750 m. pr. Kr. Šiaurinės karalystės (Izraelio) kilmės istorija. Šaltinis taip pavadintas dėl to, kad Dievas jame vadinamas "Elohim" (bendrinis "dievo" vardas hebrajų kalba).
Deuteronominis (ar D) – parašytas maždaug VII a. pr. Kr. arba valdant Ezekijui, arba Jošijui; iš esmės apsiriboja Pakartoto Įstatymo knyga. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad šis šaltinis tęsiasi iki Jozuės bei kai kurių kitų knygų ir baigiasi Antrojoje Karalių knygoje. Visgi, daugumos požiūriu, pirmiausia išdėstytu Martin Noth, Jozuės, Teisėjų, Samuelio ir Karalių knygos buvo surinktos redaktoriaus, vadinamo Deuteronominiu istoriku, kurio stilius ir idėjos kilusios iš D šaltinio. Dar esama teorijos, teigiančios, kad paskutinieji Pakartoto Įstatymo knygos skyriai buvo pridėti antrojo deuteronominio redaktoriaus, kad atitiktų tremties sąlygas.
Kunigiškasis šaltinis (ar P) – parašytas prieš ar po tremties. Taip pavadintas dėl to, kad dėmesį sutelkia į kunigiškuosius įstatymus. Tiksliai nežinoma, ar P buvo nepriklausomas šaltinis, ar redaktorius sujungė kunigiškuosius įstatymus ir tradicijas su senesniu dokumentu ("JE," jungiančiu J ir E).

Užduoti Klausimą

Temos


...