Question

Pr. 3, 22-24 "... Kad tik jis kartais netiestų savo rankos, nepasiimtų ir nuo gyvybės medžio, valgytų ir gyventų amžinai ...". Jei skaityti buku protu, tai skambėtų jog lyg ir pavydi, bet gilios prasmės aš neįžvelgiu čia... Juk Dievas pats panorėjo sukurti žmogų pagal save ir tas nepasitikėjimas Dievu suvalgius uždraustą vaisių čia nublanksta prieš paties Dievo pavydą žmogaus dieviškumui arba pašaukimui tam. Ir kas pasikeitė žmoguje, kad jis dabar jau gali priimti amžinybę? Ar Dievas dėl to vėl neužpavydės ir neištrems? :/ Nors tai kvailai skamba, bet taip jau parašyta...

Answer 1

Kai mama ar tėtis sako vaikui, kad tu to ar ano nedaryk, tai tikrai nereiškia, kad tėvai vaikui kažko pavydi. Dievas sukūręs žmogų pagal savo panašumą, tai nėra tai, kad Dievas sukūrė žmogų kaip Dievą. Žmogus savo savybėmis yra panašiausias iš visų Jo kūrinių.

Įsivaizduokim: Dievas turi savo Dvasią, Gyvybės Dvasią (tarkim - šulinys), ir ją dalina kiekvienam, kuriam tik nori ir pan. O štai ateina kažkoks kūrinys ir pats ima semtis. Tai kažkaip nekaip atrodo... Jei visa, ką mes turime ir kas esame yra ne mūsų pačių rankomis pasiimta, tai ir turime tai pripažinti. O ne galvoti, kad aš pats galėčiau pasiimti nuo gyvybės medžio sau gyvybės. Juk tai neįmanoma, juk tai mums nuolat dovanoja Dievas kaip dovaną.

Dievas tikrai nepavydi, bet mes gyvybės patys negalim turėti ar pasiimti. Mes kartais tiesiame savo rankas tarsi norėdami pasiimti gyvybę į rankas, bet tik skaudžiai nudegame jas...

Answer 2

Dar dėl Gyvybės medžio. Bažnyčios nariai valgo nuo Gyvybės medžio. Gyvybės medis yra Kryžius, o vaisius - Kristaus Kūnas. „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės!" (Jn 6,53) ir kitos vietos. Kol Jėzus nebuvo atidavęs savo gyvybės už Žmogaus (hebraiškai "Adam") išganymą ir neprisikėlė, tol ir nebuvo "prieinamas" mums tas Gyvybės medis...

O dėl Dievo pavydo - yra pasakyta: "Neturėsi kitų dievų, tiktai mane. Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme. Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi, nes aš VIEŠPATS, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, skiriantis bausmę už tėvų kaltę vaikams – trečiajai ir ketvirtajai kartai tų, kurie mane atmeta, bet rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų." (Iš 20,3-6) Čia jau kitas kontekstas. Nuodėmės I Dievo įsakymo adžvilgiu yra panašiai, kaip svetimavimas šeimoj, tik čia - paleistuvavimas Dievo atžvilgiu.