Question

Ačiū kun. Algirdai už atsakymą. Deja, klausimas turėjo kiek kitą kryptį. Protestantų pavyzdys aiškiai parodo kaip lengva pasiklysti remiantis vien "sola scriptura" ir vietoj kompaso naudojantis Jūsų apibrėžtu "identiteto suvokimu". Jiems gal ir lengviau keliauti. Nebereikia vilkti nuodėmės naštos. Bet tai jų reikalas.

Dievo niekas nematė. Mums Jį apreiškė Jėzus Kristus. Kad palegvintų mūsų, puolusių žmonių, dalia, Viešpats įsteigė Bažnyčią, kuri veda žmones dvasinio gyvenimo keliu, teikia sakramentus: "Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas" Mk 16,16.

Atrodo viskas puiku. Bet amžių bėgyje kažkas atsitinka. Žodžiai "bažnyčia", "krikščionybė" tampa daiktavardžiais. Girdėdamas tariant šiuos žodžius nesi tikras kas turima omenyje. Įvairų identiteto suvokimą turintys krikščionys darosi panašūs į šiuolaikinius filosofus, susipainiojusius naudojamų terminų apibrėžimuose.

Dievo negalime apibrėžti. Kiekviena Bažnyčia teikia savo suvokimą apie Dievą. Žodis "suvokimas", mano supratimu, talpina konkrečios Bažnyčios skelbiamą tikėjimo mokymą ir siūlomą dvasinio gyvenimo variantą. Kiek pasidomėjus, matome aiškius skirtumus ir tikėjimo mokyme, ir dvasinio gyvenimo kelyje. Išvada akivaizdi ir kelianti nerimą. Teigimas, kad tikime į vieną Dievą pasidaro panašūs į ... Gal neįvardinsiu.

Kiekvieną žmogų gerbiame. "Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą" Pr. 1,27. Tačiau tai nereiškia, kad turime nemąstydami priimti kiekvieną siūlomą mokymą. Visi žmonės kartais klysta. Jei mane "veža" pasirinktas mokymas, dar nereiškia, kad šis mokymas artimas tiesai. Reikalingi kažkokie objektyvūs kriterijai, kurie leistų pasitikrinti ar nesiklydau. Ypač pabrėžiu _objektyvūs_.

Krikščioniškojo gyvenimo "šulus" Jūsų pateikiamoje formoje vienaip ar kitaip sąvinasi visa eilė denominacijų. Ekumenizmas, ko gero, jau seniai pamiršo kodėl jis atsirado. Visi žinome kur aklas aklą nuves. Ypač jei jų bus labai daug.

Įdomu būtų išgirsti patarimus "pralaimėjusio" pozicijoje esančiam žmogui. Juk šiuo atveju vien identiteto suvokimo nepakanka. Reikia kažko objektyvaus. Kažko tokio, kuo būtų galima įsitikinti. Visai ne tam, kad vėl susiremti su oponentu diskusijoje. Ginčas vargu ar gali atvesti į tiesą.

Tobulintis teologijoje? Juk ir šis žodis pastaruoju metu naudojamas tik kilmininko linksnyje. Palikime tai profesionalams.

Daugelį mūsų krikštijo kūdikystėje. Kažkam pasisekė ir jis buvo auklėjamas tikėjime.  Anksčiau ar vėliau tenka susidurti su išdėstytais samprotavimais ir nėra kur dėtis.

"Verčiau šventai sergėkite savo širdyse Viešpatį Kristų, visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį."  1 Pt 3,15

Todėl labai norėtųsi objektyvesnio atsakymo į klausimą:

Kokiais kriterijais reikėtų vadovautis norint įsitikinti, kad katalikų krikščionybės šaka išliko maksimaliai artima apaštališkajam tikėjimui?

Answer 1

Manau atsakymas išsamus:) keletas kriterijų pažymėti šiame dokumente:

http://www.lcn.lt/b_dokumentai/deklaracijos/dominus-iesus.html#IV.

"Vadinasi, egzistuoja vienatinė Kristaus Bažnyčia, besilaikanti Katalikų Bažnyčioje, valdomoje Petro įpėdinio ir su juo bendrystėje esančių vyskupų (58). Bažnyčios, nesančios tobuloje bendrystėje su Katalikų Bažnyčia, bet vienijamos su ja tokių itin artimų saitų, kaip apaštališkoji įpėdinystė bei galiojanti Eucharistija, yra tikrosios dalinės Bažnyčios (59). Todėl šiose Bažnyčiose yra ir veikia Kristaus Bažnyčia, nors jos ir nėra visiškoje bendrystėje su ja, nes nepripažįsta katalikiškojo mokymo apie primatą, kurį pagal Dievo valią objektyviai turi ir visai Bažnyčiai vykdo Romos vyskupas (60).

Priešingai, bažnytinės bendruomenės, neišlaikiusios galiojančio episkopato ir autentiškos bei vientisos Eucharistijos slėpinio esmės (61), nėra Bažnyčios tikrąja šio žodžio prasme; vis dėlto šių bendruomenių pakrikštytieji per krikštą įskiepyti į Kristų ir, vadinasi, yra tam tikroje, nors ir netobuloje, bendrystėje su Bažnyčia (62). Krikštas savaime kreipia į Kristaus gyvenimo pilnatvės įgijimą per pilnutinį tikėjimo išpažinimą, Eucharistiją ir visišką bendrystę Bažnyčioje (63).

„Tikintiesiems taip pat neleistina įsivaizduoti, kad Kristaus Bažnyčia paprasčiausiai yra susiskaldžiusių, bet kažkokią vienybę dar išlaikiusių Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių visuma; ir jiems nevalia manyti, kad Kristaus Bažnyčia šiandien iš tiesų niekur nebeegzistuoja [subsistere], bet laikytina tiktai tikslu, kurio siekti turi visos Bažnyčios ir bendruomenės” (64). Iš tiesų „šios jau duotos Bažnyčios elementai pilnatviškai egzistuoja Katalikų Bažnyčioje ir be tokios pilnatvės kitose bendruomenėse” (65). „Tad nors mes tikime, kad tos atsiskyrusiosios Bažnyčios ir bendruomenės patiria trūkumų, išganymo slėpinyje jos anaiptol nėra beprasmės ir bereikšmės. Kristaus Dvasia neatsisako naudotis jomis kaip išganymo priemonėmis, kurių galia kyla iš pačios malonės ir tiesos pilnatvės, patikėtos Katalikų Bažnyčiai” (66).

Krikščionių vienybės stygius tikrai yra žaizda Bažnyčiai, tačiau ne ta prasme, tartum ji būtų netekusi savo vienybės, bet kaip „kliuvinys, trukdantis jai pilnatviškai įgyvendinti savo visuotinumą istorijoje” (67)