Question

Man iskilo keletas klausimu. gal Jus galetumet i juos atsakyti .Ar nuodeme jei zmogus vienisas,visu atstumtas,bet nenori taip gyventi,ir nors nieko negali pakeisti,bet pyksta kartais ant gyvenimo,ant Dievo? Ar jei zmogus nesusitaiko su tokia padetimi,o jauciasi nuliudes,nelaimingas,niekam nereikalingas,ar taip jaustis irgi yra nuodeme?                                                           Ir dar kai ko nesuprantu,gal galite trumpai paaiskinti. Biblijoje parasyta,kad ismintingas ir teisus tas kas nedaugzodziauja,mazai sneka ir t.t. ar tai reiskia,kad zmogus kuris megsta daug sneketi,kazkaip nusideda,ar nepatinka Dievui? Juk zmogui ir duota kalbos dovana ,tai nejau jam ir daug sneketi uzdrausta? Ar as cia kazka ne taip suprantu?

Answer 1

Žmogus, kuris nori, linki ir neša kitiems gėrį, paprastai nebūna nei atstumtas, nei vienišas. Paprastai kuo daugiau galvojama apie savo egoistinį gėrį, tuo daugiau nusiminimo, priekaištų kitiems, kas veda net į neapykantą žmonėms ir Dievui. Reikėtų Dievo akivaizdoje arba su patikimu asmeniu pasistengti ištirti, kuo Jūs esate kitiems, ko iš Jūsų tikisi ir ką gauna. Ar nuo Jūsų buvimo su žmonėmis jie tampa saugesni ir laimingesni? Jei kartais ne - tai kam toks žmogus reikalingas? Normalu, kad jo šalinamasi. Taip galima rasti atsakymą.

Biblijoje minimas daugiažodžiavimas - tai tuščios kalbos: švaistant laiką, giriantis, klaidinant, intriguojant ir panašiai. Kalbėjimas nėra nuodėmė.