Su lig kiekvienais metais, jaučiu vis didesnį norą būti su Dievu. Tarp žmonių dažniausiai išsiskiriu, kadangi nepritampu prie jų, jie iš tų, kuriems reikia pramogų, dėmesio, o aš visiška priešingybė. Nebūna dienos, kai nepagalvoju apie Dievą, jis visada su manimi ir trokštu jog tas ryšys vis stiprėtu. Mazdaug nuo 7kl jau buvo viena kita mintis, jog ateity būsiu vienuole, dabar kai man 17m vis labiau pagalvoju apie tai. Baimė, ka pamanys kiti, verčia abejoti, siekti šio kelio, ar ne. Kaip nustumti šią baimę ir ar mano kelias galėtų
būti vienuole?