Nuodėmės prieš skaistumą

Paklausė Anonimas Sausio 6 Tema: Lytiškumas
Garbė Jėzui Kristui.

Jau daug metų turiu priklausomybę nuo pornografijos ir masturbacijos. Būdamas vaikas, tuo užsiėmiau iš smalsumo ir vienišumo, nesuprasdamas, kad tai nuodėmė. Tiesiog pasidaviau šiai  žmogiško artumo ir šilumos iliuzijai, nes gyvenau minimaliai bendraudamas su kitais. Motina man neleisdavo bendrauti su kitais vaikais dėl perdėtos globos ir rūpestingumo. Augau uždarytas kambaryje, darželio nelankiau. Dėl nuo manęs nepriklausiusių aplinkybių ir komplikuoto auklėjimo šeimoje iki paauglystės visai neturėjau draugų, vėliau patyriau bendraamžių patyčias. Apie lytiškumą man niekas niekada neaiškino. Sunkiai bendrauti su žmonėmis sekasi ir dabar. Šeimos sukurti  dėl drovumo ir nemokėjimo bendrauti nepavyko, nes po visų patyčių per daug bijau artumo ir visai nežinau, kaip kurti brandžius, gražius santykius. Savo jėgomis pavyko pažinti Dievą, tikėjimą. Priėmiau Sakramentus, kasdien pasimeldžiu, sekmadieniais lankau Šv. Mišias ir stengiuosi, kiek sugebu, nuoširdžiai gyventi krikščioniškai. Aišku, suprantu, kad dar labai daug ko nežinau ir nemoku tikėjimo kelyje, bet Dievas tikrai  tapo man pagrindine atrama gyvenime. Jau būdamas suaugęs, suvokiau savo nepadorių polinkių nuodėmingumą, kiekvieną kartą, nusidėjęs skaistumo srityje, tai pasakau išpažintyje. Sąmoningai stengiuosi vengti progų taip nusidėti, nepadorių filmų, pasilinksminimų ir t.t. Pilnai suvokiu, kad masturbacija ir pornografija neužpildys mano vienatvės ir niekada neatneš tikro artumo, šilumos, kurios labai trokštu. Vis gi kartais mane nugali seni įpročiai, prisimenu seniai matytas scenas ar nuotraukas, ir keletui minučių pasineriu į nedoras fantazijas arba atsiverčiu internete nepadorią nuotrauką ar tinklalapį. Tuo pat metu ir suvokiu, kaip tai beprasmiška ir purvina, ir nepajėgiu to nedaryti. Kitaip tariant, suprantu, kad tai nuodėmė ir iš esmės tuo bjauriuosi, bet vis tiek tai kartas nuo karto padarau automatiškai, mechaniškai,vienatvės, nuovargio ar sunkumų momentais. Pasitaiko, kad gašlias mintis man sukelia net sapnas ar kokia nors visai neutrali asociacija. Kartais skaistumui nenusidedu mėnesį ar ilgiau, bet būna laikotarpių, kai neatsilaikau kelias dienas iš eilės po keliolika minučių. Man labai skaudu, kad kartais šitaip nusidedu praėjus vos porai dienų po nuoširdžios išpažinties, ir tuomet ima atrodyti, kad esu per silpnas ir niekada neįstengsiu atsikratyti savo priklausomybės.Bijau, kad vėl ir vėl nuviliu Dievą, kuris man toks geras ir tiek kartų atleido klaidas. Kiek bandžiau atsargiai apie tai kalbėtis su kitais žmonėmis ir ieškoti pagalbos, sulaukiau dviejų reakcijų: arba pasmerkimo, kaip mane gali dominti tokios šlykštynės, ir kad esu išsigimėlis, arba neutralios reakcijos, kad tai esą normalu, dabar visi taip daro, ir esą nereikia to gėdytis. Tokie požiūriai, deja, manęs nenuramino.Norėčiau Jūsų atsakymo, ar taip elgdamasis, kaskart padarau nuodėmę,ir ar sunkią, nes man  sunku suvokti nuodėmei padaryti būtiną sąvoką ,, pilnas savo veiksmų pažinimas ir pilnas valios pritarimas''. Aš savo gašlioms mintims ir veiksmams nepritariu. Tai darydamas, save tuo pat metu ir stabdau, ir gėdinu, ir vis tiek desperatiškai tuo vėl ir vėl užsiimu - mechaniškai, be jausmo, be malonumo, kažko beviltiškai tikėdamasis, nors jau iš karto žinau, kad to, ko trokštu, nerasiu. Taigi išeina, kad darau tai, ko nenoriu... Atrodo, tarsi tomis akimirkomis, kai žiūriu pornografiją, mano valia aptemtų ir nepriklausytų man. Jaučiuosi kaip užburtame rate. Ar sunkiai čia nusidedu ir kaip kovoti su šia priklausomybe? Padėkite.
Užduoti Klausimą

Temos


...