GJK, gyvenu santuokoje su vyru 1,5 metų. Vyras nebenori su manimi mylėtis, nes naudojasi pornografiniu turiniu ir masturbuojasi, save patenkina ir aš nebereikalinga. Bendravimas tarp mūsų gražus, myli jis mane, apkabina, pabučiuoja, bet savęs dovanojimo vienas kitam nebėra. Kai susipažinom jis jau turėjo tokią priklausomybę kalbėjomės, sprendėm problemą, sakė atsikratys ypročio, kurį laiką ir pavyko, bet vis iš naujo paslysta, jau daug kartų. Domėjausi ir jam papasakojau kaip moterys pagrobiamos ir parduodamos, įkalinamos ir išnaudojamos, kad net yra daug organizacijų teikiančių pagalbą tokioms moterims, abu sutariam, kad pornografijos naudojimas yra prisidėjimas, palaikymas ir išlaikymas tokios pasiulos, nes išlieka paklausa. Kalbėjom ir apie tai, kaip jis jaustųsi kaip tėvas jei mūsų vaikas patektų į tokią vergiją, nes laukiuosi.
Kalbamės apie mūsų intymius santykius, kas patinka juose, ko norėtume, kad abu džiaugtumės ta patirtim. Pati dedu labai daug iniciatyvos į mūsų intymius santykius.
Bet tokie paslydimai man yra didelė išdavystė ir pažeminimas. Pati jau liguistai stengiuos apsaugoti jį nuo pagundos, būnu namie, kad tik vienas čia kon nesugalvotų ir aš nelikčiau įskaudinta.
Atleidau jam, nepykstu, nebėra jėgų, be galo liūdna, atleisti nėra lygu pamiršti. Man nereikia jo užtikti ar tikrinti kažką, nes gerai jį pažįstu ir matau kada vėl taip atsitinka. Labai myliu savo vyrą, bet nežinau ką daryti. Bijau, kad be jokio suartėjimo su savo vyru pradėsiu žvalgytis į kitus. Pradedu galvoti apie kreipimasi į bažnyčios teismą, jog pripažintų santuoka negaliojančia, žinau, kad vyras nesutiks, bet man tai darosi nebepakeliama.
Ar bažnyčia tai laikytų išdavyste ir pagrindu pripažinti santuoka negaliojančia?
