Kokios priežastys lėmė, kad tapote kunigais?

Paklausė Indrė Liepos 14, 2011 Tema: Visi kiti
Kokios priežastys lėmė, kad tapote kunigais? Ar tai religingas auklėjimas nuo mažens, ar tiesiogiai patyrėte Dievo meilę, ar tai tiesiog noras skelbti Dievo žodį, o gal kažkokie didesni užmojai? Kaip sužinojote, kad turite tam pašaukimą? Ar aplinkiniai skatino tapti kunigais, ar priešingai - nesuprato jūsų pasirinkimo?

Atsakymai: (2)

Atsakė kun.M.Malinauskas SJ Liepos 14, 2011
Mano istorija tokia: krikštijantis kunigas pasakė mano mamai, kad šis bus kunigas ar dar kas daugiau. Na, mama tą dalyką laikas nuo laiko primindavo man. (čia visai neblogas pašaukimo ugdymas:) Vėliau sąmonėjant stumiau tokią idėją laukan. Kai turėjau 16 metų pažinau gyvą Jėzų ir priėmiau Jį į savo gyvenimą. Žavėjausi šv. Pranciškumi, todėl nutariau stoti į vienuolyną. Tiesiog troškau būt šventas, kaip toj giesmėj. Niekas nebaigusio vidurinės nepriėmė, todėl stojau į Telšių vyskupijos licėjų (mažają semianriją). Mama neprieštaravo, tik močiutė truputį. Jaučiausi pakankamai atsakingas už save. Dvasios tėvo, dabartinio vysk. Jono Kaunecko kalbos apie kilnią kunigystę labai žavėjo. Apsisprendžiau būti kunigu tuomet. Vėliau laikinai nutraukiau studijas, dirbau pas jėzuitus, kuriuos geriau pažinęs, buvau priimtas ir tapau vienuoliu kunigu. Pasilieku kunigu, nes VIešpats to nori ir duoda gilią ramybę ir džiaugsmą šiame kelyje. Žmonėms galiu tokiu būdu taip pat daug pasitarnauti.

Būkit palaiminti!
Atsakė kun. Gintaras OFS Liepos 15, 2011

Man Evangelija buvo paskelbta anksti, kai buvau kokių 5 m. Labai ilgėjaus savo žuvusio Krikštatėvio ir kartą močiutė man paskelbė Tikrą Gerąją Naujieną: "Vaikeli, kai saulė pasibaigs, tavo Tėvelis (taip jį vadindavau) prisikels". Liko visam gyvenimui... Jau tada taip gyvai many apsigyveno tokia tikra viltis Gyvenimu po Visuotinio teismo, kai mirusiųjų kūnai bus prikelti. O juk taip skelbė ir Kristus, ir skelbia Bažnyčia - kūno iš numirusiųjų prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą (aišku, tik užaugęs tą sužinojau :) ). Taičiau jau tada aš tą tiesą priėmiau ne kaip teoriją, bet kaip gyvą ir tikrą dalyką. Tuo ir dabar gyvenu. Ir, kai atėjo laikas galvot apie pašaukimą, aiškiai suvokiau, kad gyvensiu palyginti neilgai ir greitai. 50 ar 100 metų - jie netruks prabėgt. Negaliu gyvent bet kaip. Niekad nesinorėjo gyvent bet kaip, elgtis bet kaip. Niekad nesinorėjo plaukt pasroviui. Visada norėjosi savotiškai maištati. Tačiau irgi ne kaip daugelis. Man norėjosi maištauti prieš blogį (nes maištauti darant blogį man atrodė popsas). Tai buvo viena iš priežasčių tapti kunigu -  dėl amžinų (tikrų) dalykų ir suvokimo, kad gyvenimas bėga ir jis turi pabaigą (užtat dabar man labai patinka A. Mamontovo žodžiai: "Šis gyvenimas nevertas, kad užmiršum, kur dangus"). Tas pašaukimas pasirodė labiausiai tinkamas gyvenimui "ne bet kaip". Taip pat norėjos ir su kitais dalintis apie gyvenimo prasmę (jau paauglystės laiku, kai su klasioku nueidavom į šokius, tai tik praeidavom pro salę, pažiūrėdavom, kas atėjo, pasisveikindavom su draugais... minutė kita ir... eidavom arba į mišką, arba į netoliese esančias kapines ir daug kalbėdavomės apie "kitokius" dalykus. Šokiuose nebūdavo ką veikti, būdavo nuobodu. Buvom neformalai. Ans dabar menininkas, aš kunigas :) )

Dar vienas dalykas, kuris taip pat paskatino tapti kunigu - visokių kunigų pavyzdžiai. Jei būčiau matęs tik tokius kunigus, su kuriais "viskas tvarkoj" mano požiūriu, tai gal dar būč labiau svarstęs, ar verta tapt vienu iš jų. Tegul sau kunigauja. Tačiau mačiau kunigų, kurie, kaip man tuomet atrodė, man nepatikdavo, gal net "užknisdavo" - laikysena, manieros, bendravimas, puikybė ir pan. Va, tada užsidegiau tapti vienu iš jų, kad parodyčiau, jog galima būt ir kitokiu kunigu (nežinau, ar man tai sekasi - Dievas mato). Na, tuomet man taip rodėsi. Tačiau ir dabar tas "kitokiu buvimas" kažkiek "veža". Gal dar nepasenau :)

Užduoti Klausimą

Temos


...