Nuo mazens buvau tikinti ir sirdyje jauciau, kad myliu visus zmones ir esu geras zmogus. Vaikinu daug neturejau. Gyvenau isprususioje seimoje ir man visada buvo linkima aukstumu ir as kruopsciai to siekiau. Visai netiketai pamilau paprasta vaikina, atidaviau jam savo sirdi - lygiai taip kaip jis man atidave savaja. Ir kaip pasakose, tai buvo uzdrausta, daugelio smerktina meile, bet sirdims isakyti neimanoma, kovojom del jos. Kraujo asaromis siekiau pripazinimo, aukojau tevu meile ir pasitikejima, bet sirdis sake, kad elgiuosi teisingai.
Pirma karta butent jam padovanojau ir savo kuna. Pries Dieva sau sakiau, kad jei mes ir ne santokoje, mes tikrai susituoksim ir mylesiu ji iki gyvenimo galo - pirma ir paskutini kaip moke Dievas, tiesiog reikejo laiko..
Veliau isvaziavau viena mokytis i uzsieni. Sielos raudojo atskirtos ir jis atseke paskui, pradejome gyventi kartu. Buvome labai laimingi, netikiu, kad Dievas tada musu meiles nelaimino. Kitamet as turejau vek isvykti toli beveik pusei metu, o jam sekti paskui buvo per brangu. Man buvo baisu, bet meile vede i prieki. Pries isvaziuodama prasiau manes laukti ir buti tik mano; jis lauke ir sulauke. Zinojau, kad jis manes neisduos ir nepaliks. O as...
Nezinau kokios jegos mane uzvalde ir kas kuo mane apsvaigino, bet as buvau neistikima. Man plysta sirdis ir sazine smaugia, bet bijau kalbeti, bijau prarasti ir sugriauti. Bijau atsiprasyti. Taip nevalia! Jis turi teise zinoti tiesa, nes slepti tai tas pats kas gyvent meluojant. Bet kaip sau atleisti, atrasti jegu ir pasielgti teisingai?
Dabar suprantu, kad tai buvo isbandymas, kurio neislaikiau. Gal apskritai viskas, ka nuo pat pradziu dariau yra netikra? Juk viska dariau nuodeje! Jau nebesuprantu kur tiesa, o kur apgaule? Ka daryti, kad vel atrasti vidine ramybe? Ar imanoma gyventi kaip anksciau ir pelnyti Dievo malone?
