Laba diena. Prieš šv.Velykas mirė artima draugė. Tai palietė mane taip giliai, kad pasijutau pati tuoj mirsianti pati (esu turėjus sunkią avariją, kurios metu taip pat išgyvenau mirties ir invalidumo baimę, pusmetį prieš avariją nuskendo begalo brangus vaikinas, po šių įvykių susirgau nerimo sutrikimu, o anais metais su mašina šiurpiom aplinkybėm buvo užmuštas pusbrolis su draugu, taip pat neaiškiom aplinkybėm pažįstamas, visi jauno amžiaus). Įkritau į didžiausią gyenimo painką, kad Dievas mane atstums ir pateksiu į pragarą. (Esu praktikuojanti katalikė, geros valios ir širdies, visiems linkiu gero, stengiuosi vesti dorą gyvenimą). Toje itin sunkioje kritinėje būklėje pradėjo lysti mintys apie velnią, ypač kad smegenys sūkūrė kažkokią mintį- šėtone ateik. Vien tas žodis man varo paniką. Nuo ryto ligi vakaro ši mintis esti mano galvoje, ji tiesiog aidi manyje, varo iš proto, jokia logika neina jų iškrapštyiti, atrodo, kad aš visa širdim noriu jų atsikratyti, bet neturiu tokios teisės jas pamiršti. Supratau, kad velnias man tada prisiūlė melagingą mintį, jog galiu būti atskirta nuo Viešpaties. Lyg to būtų maža, interenete perskaičiau, jog moteris ale netyčia kažką prakeikė ir klausia kunigo patarimo. Tada man tai pasirodė kaip pati didžiausia pasaulio blogybė ir aš taip persigandau ir pamaniau-ar aš taip galėčiau padaryti. Tada automatiškai pradėjo lysti mintys, kad aš save prakeikiu ir kitus, tiesiog nuo smegenų įtampos mintys tapo nevaldomos, užvaldė mane. Tik per kelias savaites save įtikinau kunigo ir šeimos paguosta, kad prakeiksmai neegzituoja, kad tai tik liaudies erzinimo išmislas ir tik Kristus valdo mūs gyvenimus, bet šita mintis jau antrą mėnesi manyje ir jokie pratimai nepadeda atsikratyti šių dviejų minčių, jokia logika, jokie pratimai, įsikalbinėjimai. Visiems noriu ir linkiu visa kas geriausia. Gydytoja nustatė, kad tai obsesinės ūmios mintys, kad smegenys neišprotėtų dėl begalinės įtampos, tai tarsi itin sunkių jausmų nukreipimas į mintis ir sakė, kad praeis.
Prašau man patarti, padėti, paguosti, ką daryti, nes išproto varo šios mintys, pats šlyščiausias dalykas gyvenime galvoti apie šėtoną ir prakeiksmus, nrs nė per nago juodimą nei linkiu ar noriu kam bloga. Niekas nepadeda užsimiršti, nukreipti dėmesį, krentu į neviltį, kad šios mintys nedings iš manęs, praradau gyvenimo džiaugsmą, nrs viskas gyvenime yra tvarkoje. Nepadeda jokie stebėjimai minčių iš šalies, nes jos apsėdę mane, aš labai kankinuosi. Buvau ir užtarimo maldos, ir šv. Mišias už ssavo sveikatą užpirkau, žinau, kad tai tik lb. trumpas laikas po draugės mirties ir tai smegenų žaidimai, tačiau kaip pamiršti? Ar laikas padės užmiršti tuos mastymus?
Dėkoju
