Garbė Jėzui Kristui.
Norėčiau paklausti keleto dalykų.
1. Maždaug iki 18 metų gyvenau nekrikščionišką gyvenimą: nesimeldžiau, neturėjau aiškaus supratimo apie Dievą, bažnyčią, nuodėmę ir t.t. Vaikystėje priimtas Krikšto sakramentas ir Pirmoji Komunija man tebuvo smagi šventė, bet religine prasme nieko nereiškė. Vėliau, studijų metais, pradėjau gilintis į tikėjimą. Neseniai nuoširdžiai atlikau viso gyvenimo išpažintį. Jai kruopščiai pasiruošiau, susirašiau visas nuodėmes, kiek prisiminiau, ant lapelio, gavau atleidimą. Tačiau dėl didelio jaudulio ir nuodėmių gausos pamiršau pasakyti apie vieną nuodėmę (nors buvau ją lapelyje užsirašiusi ir ketinau išpažinti): būdama paauglė, keletą kartų priėmiau Komuniją visai nesuprasdama, kas tai yra, nepasirengusi, tik todėl, kad su motina formaliai nuėjome į bažnyčią ir visi stojo į eilę priimti Komunijos, tarsi tai būtų tiesiog eilinis savaime suprantamas dalykas. Ar mano viso gyvenimo išpažintis nebuvo šventvagiška ir ar turiu išpažinti šią nuodėmę sekančioje išpažintyje?
2. Jau po viso gyvenimo išpažinties, didėjant supratimui ir jautrėjant sąžinei, prisiminiau nuodėmes iš vaikystės, kurių neišpažinau ar nesuvokiau anksčiau. Pvz: esu ne kartą važiavusi autobusu be bilieto, vaikystėje kartais be leidimo imdavau svetimus daiktus, saldumynus, būdama maždaug 7 metų porą kartų ,,žaidžiau vyrą ir žmoną,, su bendraamžiu kaimynų berniuku : bučiavomės, kišom vienas kitam rankas po drabužiais, lietėm lyties organus iš smalsumo (tai keldavo juoką ir jaudulį, bet ne sąmoningą geismą),t.t. Tada nežinojau, jog tai nuodėmė ir apie tai susivokiau tik dabar netikėtai atsiminusi. Ar tokius dalykus reikia išpažinti? Bijau, kad ateityje galiu naujai suvokti dar kokius nors dalykus iš tolimos praeities kaip nuodėmes, tad kaip nenukrypti į nesibaigiančius papildymus, pataisymus ir skrupulus? O gal ,,užbraukti brūkšnį praeičiai,, ir susikoncentruoti į dabartį ir dabar daromas nuodėmes bei vertinti jas tik pagal savo dabartinį nuodėmės suvokimą?
3. Kartais, kai būnu pavargusi ar sunerimus, mane nevalingai, netikėtai apima geidulingos, nepadorios mintys. Aš jų nenoriu, su tuo kovoju, jomis iš principo bjauriuosi, bet dažniausiai tiesiog nespėju susigaudyti, kai pasijuntu beįsivaizduojanti kažką neskaistaus, kartais po nepadorių sapnų ar atsitiktinai pamatytos reklamos ar kokio asociacijas sukeliančio kadro iš filmo. Po tokių minčių jaučiuosi nusivylusi ir nusidėjusi, nes tai vyksta tiesiog prieš mano valią. Ar tokios mintys – sunki nuodėmė ir jas kaskart reikia išpažinti?
Iš anksto dėkoju už atsakymus.
