Question

GJK. Vyras ištisai rėkia tiek ant manęs, tiek ant vaiko. Man širdis nuo to rėkimo ima baladotis, rankos dreba. Jau daug metų kenčiu. Bandau pati būti geresnė, bandžiau save dėl to kaltinti, kad gal jį skatinu. Jis visada kaltina mane arba vaiką dėl to, kad rėkia. Sako, jei jūs taip arba kitaip, tai nerėkčiau ir pan. Bando nurodinėti, ką turim ir ko neturim daryti. Ar tikrai turiu toliau kentėti ir su juo gyventi tame varge, kaip tuokiantis pasižadėjau ar geriau skirtis ir gyventi su vaiku vienai, nors taip gyventi irgi niekada nenorėjau? Be to, žinau, kad ir išsiskyrus nebus ramybės, nes nuteikinės vaiką prieš mane, sakys "mama tokia,...mama anokia", o ir vaikas galbūt mane kaltins, nes kartu gali gyventi pasiturinčiai, geriau aprūpintas, o dviese likę skursime.

Answer 1

Tuokdamiesi abu prisiekėte, kad vienas kitą mylėsite, gerbsite ir neapleisite, todėl jei sutuoktinis rėkia, grasina, plūstasi, tai sulaužo priesaiką ir dėl meilės, nes tokie veiksmai meilę žudo, o ne ją įgyvendina, taip pat pažeidžia prisiektą pagarbą, kadangi sutuoktinį žemina. Jei tėvas tik kelia pretenzijas, kad vaikas rėkia, blogai elgiasi ar panašiai, visko reikalaudamas vien iš žmonos, jis pažeidžia priesaiką nesuteikdamas žadėtos pagalbos, kadangi būtinai turi prisidėti prie vaikų auklėjimo ne mažiau, nei žmona, tai nėra vien jo dovana, bet pareiga ir atsakomybė. Gali pasitvirtinti, kad vietoje priesaika patvirtintų keturių santuokos ramsčių: meilės, ištikimybės, pagarbos ir pagalbos, liko tik viena fizinė ištikimybė. Tokiu atveju galima tvirtinti, kad sutuoktinis iš esmės nesilaiko to, ką prisiekė ir bendrą gyvenimą nutraukti. Netgi pati santuoka bažnyhtinio teismo gali būti pripažinta negaliojančia, jei paaiškėtų, kad sutuoktinis iš viso neturėjo supratimo apie antros pusės teises ir savo pareigas šeimoje. Ar verta skirtis praktine prasme, tik patys sutuoktiniai galis spręsti.