Sveiki,
katalikų tikėjime didelis dėmesys skiriamas žmogaus nuodėmingumui, t.y. atliekama išpažintis, vykdomi nuodėmių atleidimo aktai, per mišias kartojama "pripažįstu, kad nusidėjau mintimis, žodžiais ir darbais", nepaisant to, kad tuo metu ne visi žmonės jaučia tam tikrą kaltę. Mano klausimas (-ai) toks: ar nemanote, kad toks nusidėjėlio vaidmuo, priskiriamas žmogui, jį menkina?
Iš kitų kultūrų žinoma, kad mantros, t.y. dažnai kartojamos frazės programuoja žmogaus organizmą, taigi ar tokia frazė kaip "esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas" nedaro neigiamos įtakos žmogui, priversdama žmogų jaustis didžiausiu nusidėjėliu, nors jis toks nėra?
Gal galėtumėt pakomentuoti, kaip yra kituose tikėjimuose? Juk tas žmogaus nuodėmių pabrėžimas ne visur vienodas? Neteko girdėti, kad baltų tikėjime būtų kokie nors taisyklės dėl nuodėmių išpirkimo kaip katalikų tikėjime? O gal yra kas nors panašaus?