Question

Garbė Jėzui Kristui,
esu jaunas katalikas ir tik porą mėnesių iki savo Sutvirtinimo pradėjau suvokti ir nuoširdžiai praktikuoti savo tikėjimą. Iki tol gyvenau menkai tesirūpindamas savo dvasios dalykais, atmestinai bei paviršutiniškai ruošdamasis sakramentams, o dabar, gilėjant supratimui, ėmė kilti nauji svarstymai ir atsiminimai apie kelias senas nuodėmes, padarytas iki atsivertimo.
Esu pasimetęs: kaltė ima slėgti per kiekvieną sąžinės patikrą, sąžinė tiesiog neleidžia priimti Švenčiausiojo, nes, jei svarstymai teisingi, visos mano paskutinių trejų metų išpažintys buvo šventvagiškos. Nors, kita vertus, gal tai skrupulai? Niekaip nesugebu įvertinti, ar anos nuodėmės išties tokios sunkios, kaip man atrodo į jas žvelgiant dabar. Gerai žinau tiek, jog tuo metu dar nė nenutuokiau, jog Bažnyčia tai draudžia, bet vėlgi, nesu įsitikinęs, ar tai leidžia jas laikyti lengvomis.
Mąstau apie galimybę atlikti viso gyvenimo išpažintį, bet ar tai būtų teisingas sprendimas?
Taip pat norėčiau sužinoti, ar mirtina nuodėmė, dar neišpažinta nuodėmklausiui, nedraudžia patarnauti šv. Mišioms?

Answer 1

Viso gyvenimo išpažintis atliekama svarbiausiais gyvenimo pasikeitimo momentais, paprastai 1-3 kartus per gyvenimą, o dažniausiai jos iš viso nereikia. Jei manote, kad patyrėte didį atsivertimą, tai tokią išpažintį atlikti galima, ypač jeigu praeityje buvo sąmoningai nuslėptų sunkių nuodėmių. Nuoširdi išpažintis, nors ir būtų trūkę kokio nors suvokimo, vis tiek atleidžia visas nuodėmes, todėl jei prisimeni kažką, kas kažkada atrodė kitaip, jei tik nebuvo sąmoningai nuslėpta, yra atleista, tos nuodėmės sunaikintos. Tačiau šiandien gyvename dabartiniu suvokimu, todėl šiandien atitinkami dalykai gali būti sunki nuodėmė.