Sveikas Tomai,
Bažnytinė santuoka turi sandoros charakterį, o civilinė tik paprasta sutartis, kurią galima nutraukti.
Katekizmas:
1615 Toks nedviprasmiškai pabrėžtas santuokinio ryšio neišardomumas galėjo trikdyti ir atrodyti neįvykdomas reikalavimas.120 Tačiau Jėzus neužkrovė sutuoktiniams neįmanomos pakelti ir per sunkios naštos,121 dar sunkesnės negu Mozės Įstatymas. Atėjęs atstatyti pradinės, nuodėmės suardytos kūrimo tvarkos, Jėzus pats duoda jėgos ir malonės išgyventi santuoką naujai, Dievo karalystės mastu. Sekdami Kristumi, atsižadėdami savęs, imdami savo kryžių,122 sutuoktiniai galės „išmanyti“123 pirmykštę santuokos prasmę ir, Kristaus padedami, ją išgyventi. Ši krikščioniškos santuokos malonė yra Kristaus Kryžiaus – viso krikščioniškojo gyvenimo versmės – vaisius.
1616 Apaštalas Paulius tai paaiškina sakydamas: „Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų“ (Ef 5, 25–26). Ir čia pat priduria: „Todėl žmogus paliks tėvą bei motiną ir glausis prie savo žmonos, ir du taps vienu kūnu. Šita paslaptis yra didelė, – aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią“ (Ef 5, 31–32).
1617 Visas krikščioniškasis gyvenimas yra pažymėtas Kristaus ir Bažnyčios, tarytum jaunikio ir nuotakos, meile. Jau Krikštas – įžengimas į Dievo tautą – yra jungtuvių slėpinys: tam tikra prasme jis yra vestuvinis apiplovimas124 prieš vestuvių puotą, Eucharistiją. O krikščioniškoji santuoka tampa veiksmingu ženklu, Kristaus ir Bažnyčios Sandoros sakramentu. Pakrikštytųjų santuoka, ženklindama ir teikdama malonę, yra tikras Naujosios Sandoros sakramentas.125
Pagarbiai
