Question

Paskutinius kelis metus ne visuomet po išpažinčių jaučiu atleidimą, o ir būna, kad atlikusi išpažintį nuodėmės "niekur nedingsta", o persekioja. Taigi ne visuomet pasitikiu Dievo Gailestingumu, nebetikiu, jog Jis man atleidžia. Man nuolat sunku pasiruošti išpažinčiai, sunku suprasti ir prisiminti kokiomis nuodėmėmis nusidėjau, sunku tiksliai įvardinti nuodėmes (nors ir einu išpažinties dažniau nei kas mėnesį) . Taipogi sunku suvokti, kur buvo tik pagunda, o kur jau sunki ar lengva nuodėmė - sunku jas skirti, netgi manau, jog  tai turi įtakos ir mano liga - sergu šizofrenija. Dažna mano išpažintis būna bloga (kaip jau minėjau, nejuntu atleidimo, nuodėmės persekioja), bet ne iš piktos valios. Dažną mano išpažintį beveik visuomet tenka kartoti, kitaip įvardinant nuodėmes. Būna bijau jos eiti kad ir vėl ką nors blogai neįvardinčiau. Gyvenu nuolatinėje kančioje, kurią - jau nusprendžiau -  aukoju už sielas skaistykloje... Ką man daryti?! Gal paprasčiausiai trūksta pasitikėjimo Dievu, Jo Begaliniu Gailestingumu. Gyvenu nuolat galvodama apie nuodėmes, man sunku žvelgti į Dievo Meilę, sunku ir išmokti tobulai gailėtis, vis iš baimės. Kaip išmokti patikėti gera išpažintimi, kaip gerai jai pasiruošti, kad ji visuomet būtų nuostabiai gera?...

Answer 1

Reikia stengtis atskirti nuodėmių atleidimą, kuris visada įvyksta, kai išpažintis atliekama nuoširdžiai (nors gali būti ir netobula) ir to atleidimo džiaugsmą. Jausmo trūkumas nepanaikina Dievo atleidimo fakto.