Dėl žydų nediskutuosiu.
O dėl bažnyčių grožio - jos buvo statomos, kad simbolizuotų dangaus grožį (dabartinės modernios bažnyčios nėra tokios gražios). Pažiūrėkit pirmąsias bazilikas - gražiausios yra lubos - kuo žemyn, tuo paprastyn.
Be to, kai daugybė žmonių nemokėjo skatyti, svarbiausi Išganymo istorijos įvykiai būdavo vaizduojami vitražais, freskomis, paveikslais, statulomis... ir ne bet kaip, o gražiai, stengiantis dėl Dievo. Meninkai dažnai dibdavo panirę į maldą...
Ir visa tai nėra kieno nors asmeninis turtas. Juk tos gražiosios bažnyčios yra atviros visiems. Tik grožėkitės. :)
O be to jų niekas mirdamas neišsinešė anapus. Paliko mums. Ir mes paliksim kitiems. Kame čia blogis?
O dėl paties principo, siūlau šią ištrauką:
"1 Šešioms dienoms belikus iki Velykų, Jėzus atėjo į Betaniją, kur gyveno jo prikeltasis iš numirusių Lozorius. 2 Ten buvo jam iškeltos vaišės. Morta tarnavo, o Lozorius kartu su svečiais vaišinosi prie stalo. 3 Paėmusi svarą brangių tepalų iš gryno nardo, Marija patepė Jėzui kojas ir nušluostė jas savo plaukais. Namai pakvipo tepalais. 4 Vienas iš jo mokinių, Judas Iskarijotas, kuris turėjo jį išduoti, pasakė: 5 „Kodėl to tepalo neparduoda už tris šimtus denarų ir pinigų neatiduoda vargšams?!“ 6 Jis taip sakė ne kad jam būtų rūpėję vargšai, bet kad pats buvo vagis ir, turėdamas rankose kasą, grobstė įplaukas. 7 O Jėzus tarė: „Palik ją ramybėje. Ji tai laikė mano laidotuvių dienai. 8 Vargšų jūs visada turite su savimi, o mane ne visuomet turėsite“." (JN 12,1-8)