Pagal iš ankstyvųjų Vidurinių amžių susiformavusią tradiciją mokymo ir valdymo tarnystę Bažnyčioje vykdydavo praktiškai vien dvasininkai, o dvasininkais tampama per šventimus, todėl bet kokios tarnystės paskyrimas buvo įprasta vadinti "šventimais", skirstomais į "didesnius" ir "mažuosius". Dabartinė Bažnyčia atsisakė termino "mažieji šventimai", jį pakeitusi labiau esmę atitinkančiu terminu "skyrimai" (atitinkamai tarnystei Bažnyčioje). Kai kurios tarnystės, ypač suteikiamos apibrėžtam laikui, suteikiamos "kanoniniu siuntimu". Šventimai ypatingi tuo, kad jie pakeičia patį asmenį, suteikdami jam neatimamas galias ką nors pašventinti. Tiesa, tos galios yra teikiamos Bažnyčiai, todėl pašventinti asmenys, šventimų galia tapę dvasininkais, įgytąsias galias naudoja Bažnyčios vardu ir tik su jos siuntimu. Anksčiau praktikuojamami subdijakono šventimai dabar nėra praktikuojami, nes neliko jiems atitinkančios konkrečios tarnystės. Dabar Bažnyčioje yra trijų laipsnių šventimai: dijakono, kunigo ir vyskupo, pastarieji dar vadinami konsekracija.