Question

Sveiki, po paskutinės išpažinties jaučiuosi daug blogiau nei prieš ją atliekant. Dėl to ką, kaip ir kelintą kartą kunigas kalbėjo užplūdo didelis liūdesys, nusivylimas savimi ir pasiryžimo keistis, kuris buvo prieš išpažintį, jausmas. Ilgokai sunku vėl giliai patikėti, kad galiu pasitaisyti, atrodo, esu dar toliau nuo Dievo. Suprantu, kad turiu stengtis vėl ir vėl, išlikti ištikima net jei nėra jausmo, bet sunku ta išpažintimi ir atleidimu patikėti širdyje. Po išpažinties buvau pikta, atsirado širdy skausmas,
nerimas ir neviltis. Turbūt kvailas klausimas, bet ar galiu pasitikėti tokia išpažintimi ir gautu išrišimu?.. Žinau, kad Dievas myli ir tiki, stnegiuosi patikėti tuo atleidimu, bet tikrai nejaučiu "išlaisvinimo"?
Dėl išvardintų nuodėmių kunigui kilo klausimas, ar meldžiuosi, nes akivaizdu, kad kažkur nesutinku Dievo ir mano malda manęs nekeičia, nepadeda. Gal galite ką nors patarti, kaip melstis, kad malda iš tikrųjų keistų. Keletą metų tikrai nesiseka tai daryti. Labai ačiū už atsakymą.

Answer 1

Išpažintis tikrai atleidžia ir sunaikina nuodėmes, visiškai nuvalo sielą ir širdį - tai faktas. O liudesys, nepasitenkinimas - tai jausmas. Jausmai ir gyvenimo faktai kartais nesutinka, bet tai nieko ypatingo ar negero. Nebūtina viską pajausti, svarbiausia - žinoti. Nereikia nusiminti, žinant, kad ir vėl teks eiti išpažinties. juk kai skalbiamės rūbus ar prausiamės kūną, žinome, kad ir vėl teks tą daryti, tačiau reguliariai prisižiūrint, visada esame tvarkingi. Reguliariai eikite išpažinties ir stenkitės daryti dvasinę pažangą.