tačiau Jūs taip ir neatsakėte į mano klausimą, kodėl tai vyksta. Aš negaliu nei pritarti, nei neigti, kad pagonybės negalima atkurti, nes nesijaučiu turįs tiek kompetencijos. Man paprasčiausiai įdomu, kodėl vis dėlto atsiranda žmonių, kurie, suabejoję bažnyčia, eina į pagonybę net po visko, ką bažnyčia yra paskelbusi ir kai sutiko, kad ir kituose tikėjimuose yra tiesos, kaip kad minėjote. Ir kaip tada reikėtų vertinti tų žmonių religinį gyvenimą, jei jie - tokie kaip mano draugė - iš TIESŲ tiki, kad Perkūnas egzistuoja, kad visi pagoniški dievai egzistuoja, ji kasdien jiems meldžiasi ir aukoja aukas ir pan. Aš kai ją stebėjau, mačiau, esu įsitikinęs, kad ji tiek pat karštai tiki į savo dievus, kaip aš į Dievą.Kodėl taip yra? Ji jaučia jų buvimą, kaip aš jaučiu Dievo buvimą. tai gal dievų yra daugiau? dar, beje, ji man sakė, akd jei kas nori ją suprasti, turėtų perskaityti istoriko Robin lane Fox knygą "krikščionys ir pagonys". ne visą perskaičiau, bet ten istorinis veikalas apie tą amžių, kai romos pagonybė susidūrė su nauja krikščionių religija. nepaprastai įdomiai su nuorodomis į įrašus ant šventyklįų ir pan ten aprašomas pagoniškas religingumas. pasirodo, pagonys tikėjo, kad jų dievai vaikšto tarp žmonių ir bendrauja su žmonėmis tiek sapnais, tiek realybėje dialogu. Tuo tikėjo labiausiai išsilavinę romėnai. manau, ji turi omenyje tokį santykį su dievybe, ir kadangi teigai savo dievus matanti, nėra abejonių, kad jais ir tiki. Kaip tą suprasti iš krikščioniškos pozicijos? Aš gal kiek ir per daug aukštinu savo pažįstamą, tačiau tikrai neparašiau nė vienu sakiniu daugiau, nei yra iš tiesų. ta moteris talentinga. Ji netgi šiuo metu gyvena ir ruošiasi vestuvėms su vyru, kuris visą paauglystę planavo stoti į kunigų seminariją. Ji jį perkalbėjo. dabar jis greit bus įšventintas pagonių žyniu.
