Pabandysiu trumpai aprašyti situaciją:
Nėštumas 6 savaitės, namiškių spaudimas pasidaryti išvalymą, nes namuose pusmečio amžiaus vaikas, vyras be darbo, dažnai išgeriantis, nesibaigiantys barniai tarpusavy, gyvename pas mano tėvus, pačiai darbe dėl pirmo pastojimo buvo reiškiami nepasitenkinimai, gal būčiau darbą praradus gal ir ne, mama atsisakė padėti šioje situacijoje, vyras buvo išėjęs iš namų ir į nėštumą numojo ranka. visą tą laiką išvalymo darytis nenorėjau (ir dėl to, kad tai mano vaiko nužudymas ir dėl to kaip visiems sakiau, kad Dievas man to niekad neatleis ir aš pati sau to neatleisiu), bet likau viena. toj nevilty padariau blogumą - pakėliau sunkų daiktą pagalvojus, kad gal persileisiu ir tuoj pat išsigandau to ką darau. nepersileidau. gydytojai pasiūlė naminį būdą sukelti persileidimą - nedariau. susitariau su gydytoju dėl išvalymo. sutartas laikas buvo po savaitės. savaitės pradžioje susitikom su vyru, aptarėm, kad gyvensim toliau, kad nesiskirsim, dėl nėštumo jis pasiūlė išvalymą, bet atsisakiau (susitikimas su juo buvo tas mažytis šiaudas už kurio čiupau, kad išsaugoti gyvybę). rami laukiau vizito pas gydytoją, džiugiai pranešiau, kad išvalymo nedarysiu ir grįžusi namo persileidau. vieną minutę buvo palengvėjimas, kad persileidau (baigėsi chaosas, baimė kad galiu prarasti darbą dėl nėštumo, baimė kad būsime be pajamų su dviem vaikais ir kaip reiks gyventi), o už minutės užplūdo liūdesys.
Jau daug metų aš gyvenau mintimis, kad laiku sustojau, kad nepasidariau išvalymo, kad nenužudžiau, kad kiek priešinimosi mano buvo prieš visus artimuosius kurie spaudė, draugus ir visus kitus protingus žmonės kurie rodė į mano esamą situaciją ir juodą ateitį, jeigu to nepadarysiu ir gimdysiu, be vyro, be darbo, be pajamų, be namų, be tėvų palaikymo. žinoma tai buvo tik vienas ateities variantas, nieks nežino kaip būtų buvę.
bet dabar mąstau, kad nužudžiau, nes
pirma - sužinojus apie nėštumą išsigandau (nebuvo džiaugsmo, buvo baimė kaip bus, nes gyvenimiška situacija tuo metu buvo tikrai labai sunki).
antra - rūkiau, nustojau rūkyti tik tada, kai su vyru sutarėme kad gimdysiu.
trečia - kėliau sunkų daiktą norėdama persileidimo ir esamos situacijos išsprendimo (nors tuoj pat ir išsigandusi labai džiaugiausi, kad tai nesukėlė persileidimo).
ketvirta - tariausi su gydytoju dėl išvalymo (nors visa savo esybe tam prieštaravau, tiesiog pasidaviau spaudimui, pasidaviau baimei).
penkta - suvokus kad artėja persileidimas skambinau gydytojui, bet gi reikėjo tiesiog lėkti į ligoninę (išlindo mintis, kad jeigu persileisiu tai visa situacija susitvarkys).
nebėra nei gyvenimo džiaugsmo, nei laimės, yra suvokimas kad nužudžiau savo vaiką, neišsaugojau jo, nesu verta pasigailėjimo, nesu verta būti mama savo esamiems vaikams. dabar kai į juos pasižiūriu - jie galėjo būti trise, bet...
kiek tuo metu buvo ašarų ir kančios, bet vis tiek esu kalta.
