Question

Kodėl paskutiniuoju metu tiek Lietuvoje, tiek ir kitose šalyse daugėja pagonių? Juk krikščionys daug amžių kovojo net kruviną karą, kad sunaikintų pagonių tikėjimą. popiežiai išleido dešimtis bulių prieš juos, vysk. Valančius net draudė švęsti pagoniškas ištakas turinčias šventes - Užgavėnes, dainuoti sutartines, kaip pagoniškų giesmių palikimą. Atrodo, pagonybė buvo trumpam beveik visiškai umirusi, tačiau sovietų prispaustoje Lietuvoje atsigavo su VU Ramuva ir po nepriklausomybės atgavimo sparčiai "dauginasi". Pagonių vėl pilna. Ir ne tik paauglių, bandančių maištauti prieš visuomenę, bet suaugusių, giliai tikinčių žmonių, kurie pagoniškom vertybėm pagrindžia savo vaikų auklėjimą, santuoką, dvasinį tobulėjimą.
Su tuo susidūriau dar vaikystėje. Augau giliai tikinčioje šeimoje, bet staiga susidūriau su pagonybe savo artimiausioje aplinkoje. Mano vaikystės geriausia draugė dar būdama vaikas atsimetė nuo bažnyčios, paauglystėje įvykdė apostazę ir gavo iš vyskupo raštą, kad nebepriklauso bažnyčiai. Visą tą laiką ji meldėsi pagoniškiems dievams ir kaip priežastį, kodėl atsiskiria nuo bažnyčios, įrodė savo tikėjimo nesuderinamumą su krikščionių tikėjimu apskritai. Ir pradžių maniau, akd ji tik žaidžia, tačiau vėliau supratau, kaip tai yra rimta.
mano draugė tapo įšventinta vaidilutė, patarnavo pagoniškų aukojimų metu, giedojo giesmes pagoniškiems dievams, pamažu ruošėsi tapti žyne, šiuo metu vadovauja savo bendruomenei.
Bet įdomiausia man atrodo jos tapimo pagone istorija, nes ji iš dalies paneigia krikščioniško Dievo buvimą ir mane tas gasdina.
Mano draugė ėjo pirmos komunijos tėvų raginama, bet taip jos ir nepriėjo. Nes paprasčiausiai tėvai atsitiktinumo dėka nesužinojo, kad išpažintis bus ryte, o tik vėliau mišios, kurių metu bus priimamas Jėzaus kūnas. Taigi ta draugė su balta suknele kaip ji pati sako "suvalgė vaflį" bet išpažinties taip ir neatliko, nežinau, kiek tai skaitosi tikra komunija. Pati draugė sako, kad tai dievai ją apsaugojo nuo krikščioniškų prakeikimų. Atsimetusi nuo tikėjimo, ji staiga tapo nepaprastai protinga. Būdama 10 metų skaitė Platono, Aristotelio, Sokrato, Cicerono veikalus, perksiatė visą Bibliją, kad sugebėtų ją kritikuoti, daug domėjosi politika, ekonomika, Vatikano veikla. Ji tapo savotišku pagonišku pranašu, lyg Jėzumi, nes kad ir kaip būtų keista, ji nepaprastai gerai sugebėdavo net labiausiai tikinčius žmones, net vyresnius už ją priversti mažų mažiausiai suabejoti savo tikėjimu ir patikėti pagonybe. Ji teigė asmeniškai bendraujanti su pagoniškais dievais. Kaip ji tą daro? Ji susiranda tikintį žmogų ir užduoda jam klausimą labai neutraliai, pavyzdžiui, kodėl, jo nuomone, Ieva ir Adomas išvaryti iš rojaus? Kai žmogus paskao savo nuomonę, ji užduoda sekantį iš atsakymo išplaukiantį klausimą ir taip vien klausimais priverčia suabejoti tikėjimu, nes atrodo, kad pats žmogus išmąsto, klausimų padedamas, jai norimą atsakymą.Ji tokia gudri, tokia apsukri ir tokios aukštos moralės moteris, kad neįtikėtina, jog Dievas galėjo ją įkvėpti didiems darbams pagonių vardu :? Ji ne vieną paauglį išgelbėjo atkalbėdama nuos avižudybės ir ištraukdama iš depresijos vien klausinėdama, o kai jai kas dėkodavo, ji sakydavo: "dėkok ne man, dėkok Perkūnui, gyvai Tiesai ir Teisingumui.
Ir atrodo, kad ji iš tiesų yra valdoma antgamtinių (o gal pagoniškai gamtinių) jėgų, kurios padeda jai būti nepaprastai intelektualiai, įžvalgiai, teisingai ir skleisti nepaprastai galingą pozityvią energiją visiems aplinkiniams. ir ji yra pagonė. ir aplink ją buriasi žmonės. Ir ji nekuria sektos, ji kitiems dalina savo turtus, o ne stengiasi juos išvilioti, ji pati iki ligos patalo nualina save, aukodamasi dėl kitų, o pasveikusi vėl aukojasi, nors kartais kiti jai spjaudo į veidą. Tas pagoniškas religingumas tikras. Kodėl taip yra? Ar visi bažnyčios tėvai iš tiesų klydo naikindami pagonišką tikėjimą? Ar iš tiesų yra daugiau dievų, o ne tik vienas?

p.s. norėčiau dar pridėti, kad kalba eina ne apie neopagonis, bet apie senąją baltų religiją. Jie net turi savo naujienų portalą www.alkas.lt

Answer 1

Sveiki,

Sukūrėte gražią jūsų pažįstamą šlovinančią apibraižą, bei reklamą su nuorodą:)), turite talentą, bet dėl literatūros formų nesiginčijama, sutikite.

O jūsų klausimas prasilenkia su turiniu, galiu pasiūlyti vieną sutrumpintą tekstuką nusakanti pagonybės rekonstravimo negalimumą. Jei patinka žaisti istorinius personažus - jūsų pasirinkimas.

"Vieningas baltų tikėjimas yra fikcija, - tvirtina kun. Vaclovas Aliulis.

Visi autoritetingi baltų tikėjimų ir mitologijos tyrinėtojai sutartinai tvirtina, kad jeigu yra buvusi viena bendra baltų genčių religija, tai ji pradėjusi skaidytis apie V-VI a. po Kr. Istorinių žinių randama tik apie savitus prūsų, lietuvių (kartais dar išskiriama žemaičių) ir latvių tikėjimus su savais religiniais vaizdiniais, savais dievais, savu kultu ir sava struktūra.

Vladimiras Toporovas rašo: "kalbama apie atskiras mitopoetines baltų etnosų - prūsų, lietuvių, latvių - tradicijas" (Baltų mitologijos ir ritualo tyrimai, Vilnius: Aidai, 2000, p.10).

Gintaras Beresnevičius: "Lietuvių religija yra viena iš baltų religijų, artima kitoms baltų religijoms - latvių bei dabar jau išnykusių prūsų. /…/ latvių religija liko reliktiškiausia baltų religija" (Trumpas lietuvių ir prūsų religijos žodynas, Vilnius: Aidai, 2001, p.5,6). Beresnevičius išvardija kelis ryškius skirtumus. Latviai turėję daugybę deivių, o prūsų religija visiškai apsiėjusi be jų - ten vien dievai. Lietuvių religija buvusi tarpinė: turėta ir dievų, ir deivių. Vyriškuosius dievus iškėlęs karių luomas.

Daugiausia rašytinių žinių yra išlikę apie prūsų religiją. Iš tų aprašymų aiškėja prūsų ir senovės lietuvių religijų panašumai ir skirtumai. Prūsuose dievų ir kosmoso įvardijimas prasideda nuo žemės ir kyla aukštyn, Perkūno link. "Lietuvių panteonas, atvirkščiai, prasideda nuo Andajaus, taigi nuo dangaus, po to leidžiasi iki atmosferos (Perkūnas) ir baigiasi žeme/požemiais (Teliavelis)" (ibid., p. . Prūsų krivių krivaitis turėjęs galutinį žodį ne tik religiniais, bet ir karo reikalais, ir iš viso buvęs kaip šventenybė gerbiamas ne vien prūsų, bet ir lietuvių bei kitų baltų genčių.

Lietuviai tokio krivių krivaičio neturėję, kunigaikštis buvęs ne tik politinis, bet ir religinis vyriausiasis vadovas. Tarpvalstybinėms sutartims pavirtinti Kęstutis aukojęs priesaikos aukas ypatingomis apeigomis 1345 m. Vilniuje, 1351 m. - Voluinėje. Kunigaikštis nukauna jautį, kartu su juo prisiekiantys lietuviai jaučio krauju tepasi rankas ir veidus ir t.t. (ibid., p. 30-36, 96). Iš kur mūsų laikų pagonims paimti tokį kunigaikštį, kai teisėti senojo tikėjimo vadovai, kunigaikščiai Vytautas ir Jogaila, prieš 600 metų jo išsižadėjo?!

<<..>>>

Jau iš šių keleto baltų religijų bruožų (minėtame "Žodyne" jų dešimtys) matyti, kad mūsų dienomis neįmanoma atgaivinti "baltų tikėjimą". Tuo vardu besivadinančių bendruomenių propaguojamas tikėjimas nėra nei bendros baltų religijos, išsisklaidžiusios prieš pusantro tūkstantmečio, nei Viduramžiais egzistavusios lietuvių ar prūsų, ar latvių religijos tęsinys. Tai naujai kuriama religija, jos propaguotojų išmanymu lipdoma ne viską žinant apie senąsias baltų religijas, o iš jų žinomų komponentų - sekant vienais ir nutylint kitus

<<...>>
Papildomas sunkumas senajam tikėjimui apibrėžti kyla iš to fakto, kad senasis tikėjimas ilgainiui degradavo. Apie tai kalba Norbertas Vėlius (Lietuvių mitologija, t. 1, p. 15 ir 20) ir Beresnevičius (op.cit., p. 125-131). Pastarasis konstatuoja, kad po Lietuvos ir Žemaitijos krikšto senoji religija, praradusi žynių luomą, paskui egzistavo visai kitu pavidalu, kad XVI a. su dievybių gausėjimu ėjo tolesnis nuosmukis, viršų ėmė valstietiška mitologija, o XIX a. valstiečių tikėjime reiškėsi galutinis religinio sinkretizmo etapas, kada senieji dievai užmiršti ir "telieka žemiausias mitinių būtybių sluoksnis (kaukai, aitvarai) ir sufolklorinti svarbūs senojo panteono asmenys (laumės, velniai). Įdomūs procesai vyksta aukštojoje panteono sferoje, kuri ypač stipriai lydosi su krikščioniškais vaizdiniais" (ibid., p. 129). Iš folklorinių duomenų neįmanoma atkurti senojo tikėjimo vaizdo.

<<...>>

V.Aliulis "Nežinote ko prašote"/Naujasis Židinys - Aidai. 2001 m. gruodis, 12,

Answer 2

Toliau

NEPIKNAUDŽIAUKIME TAUTINIAIS MOTYVAIS

Diskusijoje dalyvaujantys protėvių religijos gaivintojai ir RBB įstatymo pakeitimo iniciatoriai tarytum skelbia toleranciją kitoms religijoms, bet iš publikos atsiliepimų tuojau pat paaiškėja, kad karščiausi jų rėmėjai yra fanatiškai krikščionybės nedraugai. Nuolat kartojama: "Pagonybė mums sava, o krikščionybė - jėga primesta. Pagoniškoji Lietuva buvo galinga, o priėmus krikštą, prasidėjo smukimas". Atseit pagonybė buvusi Lietuvos jėga, o krikščionybės priėmimas - pražūtis.

Kiek esu skaitęs solidžių Lietuvos istorijos tyrinėtojų raštų ( ne sovietinės antireliginės propagandos ruporų), jie sutaria: Lietuvos nelaimė buvo ne tai, kad ji priėmė Krikštą, o kad priėmė jį taip vėlai!

Skaudžiausių pasekmių Lietuvai turėjo Mindaugo nužudymas, krikščionybės nuslopinimas, Lietuvos karalystės užsmaugimas. Jei ne tai, visa tolesnė Lietuvos istorija būtų pakrypusi kitaip. Nors daug kas šaiposi iš spėlionių "kaip ten būtų, jeigu būtų", tačiau pagrįstai galima teigti, kad jau XIII a. kryžiuočiai būtų praradę popiežiaus ir Vakarų Europos valstybių palaikymą kovoti su katalikiška Lietuvos karalyste. Ordinas nebūtų taip įsitvirtinęs. Galima numatyti, kad nebūtų prireikę unijos su Lenkija, o jeigu taip, tai Lietuvos karalystė būtų su Lenkijos karalyste ėjusi kaip lygia su lygia. Deja, pagoniškoji Lietuva liko Didžioji Kunigaikštija - noras ir didelis, bet žemesnis valstybinis vienetas už karalystę ir jai unijoje subordinuojamas.

Gaila, bet faktas, kad karingieji mūsų broliai prūsai prisišaukė kryžiuočius, puldinėdami krikštą priėmusius mozūrus. Skaudu ir apmaudu, kad apie 1260 m. mūsų protėviai pjovėsi žudėsi tarpusavy, užuot ėję į talką broliams prūsams, ir leido žlugti Herkaus Manto vadovaujamam sukilimui. Lietuvių remiamas prūsų sukilimas galėjo būti sėkmingas - būtų kitaip pasisukęs Mažosios Lietuvos likimas.

Lietuvos vadovai suprato, kad krikščioniškoje Europoje vienintelei Lietuvai likti pagoniškai - anachronizmas. Mindaugas žengė ryžtingą žingsnį, bet žuvo. Gediminas rengėsi tam, bet neįveikė savo aplinkos priešinimosi. Vytautas ir Jogaila padarė tai, ką seniai reikėjo padaryti. Kas sako, kas Krikštas - Lietuvos pražūtis, tegu nešvenčia Liepos 6-osios, tegu nesididžiuoja Mindaugu, verčiau tegu paskelbia jį valstybiniu nusikaltėliu!

<<..>>

 Žymiausio šiomis dienomis mūsų religijotyrininko Gintaro Beresnevičiaus nuomone, kol kas pavyksta atkurti XIX a. valstiečių pasaulėvaizdį, o ne istorinį senovės lietuvių tikėjimą. Nieko bloga, kad gaivinamas poros praeitų amžių liaudies pasaulėvaizdis, tik nėra pagrindo teigti, jog tokį pasaulėvaizdį per šimtmečius nešusi liaudis sudarė atskirą nuo katalikų ir kitų krikščionių bendriją.

<<..>>

Religinio tikėjimo pagrindinis tikslas - ryšys su Dievybe kaip aukščiausia ir nelygstama vertybe ir galutinis susijungimas su Ja amžinybėje, o tautinio palikimo išsaugojimas - vienas iš daugelio jo vaisių, nes religinės pastangos palaiko visa, kas gera. Bet jeigu religija tampa priedanga žemiškiems tikslams siekti, susiaurinama ir nužeminama pati jos paskirtis.


Pasižiūrėkime kultūrinio ir bažnytinio konteksto, ką jis paskys: ar su tradicine lietuviška pasaulėjauta mes esame krikščionys, ar ne?

Valstietišką ryšį su gamta, manyčiau, ryškiausiai yra vaizdavę Vincas krėvė ir Vaižgantas. Skerdžiaus Lapino paveiksle vyrauja instinktyvusis žmogaus ryšys su gamta, iš tiesų jame mažai krikščioniškų bruožų. Bet ir "Gondingos krašto" žemaičiai, ir "Vaduvų krašto", "Nebylio", "Rimų ir Nerimų" aukštaičiai, nors gamtos vaikai, bet neabejotinai krikščionys. Sakyčiau, jie - didesni krikščionys ir katalikai negu Vladyslavo Reymonto "Chlopų" Lenkijos kaimiečiai.

Liaudiškos pasaulėjautos ir krikščioniško tikėjimo santykiai - ne vien mūsų, bet ir kiekvienos krikščionybę priimančios tautos problema, nes juk visos yra kadaise buvusios pagoniškos. … senųjų, pagoniškų tikėjimų liekanų netrūko įvairių Vidurio Europos tautų krikščionybėje, ir tai nieko baisaus. Kas tik sveika ir teisinga, trykšta iš Dievo kūrinio - žmogaus prigimties, Bažnyčia tai pajėgi integruoti į krikščionišką pasaulio sampratą ir savo kultą.

Vatikano II Susirinkimas yra skyręs šiai temai specialų dokumentą - Bažnyčios santykių su nekrikščionių religijomis deklaraciją Nostra aetate. Deklaracijos 2 straipsnyje, aptarus požiūrį į induizmo ir budizmo pozityviuosius bruožus, taip kalbama apie pagonių religijas:

Panašiai ir kitos visame pasaulyje aptinkamos religijos stengiasi įvairiais būdais atsiliepti į žmonių širdies nerimą, tuo tikslu siūlydamos kelius, tai yra mokymus, gyvenimo taisykles ir šventas apeigas.

Katalikų Bažnyčia neatmeta nieko, kas tose religijose tikra ir šventa. Su nuoširdžia pagarba ji žvelgia į tuos veikimo ir gyvenimo būdus, į tuos nuostatus ir mokymus, kurie, nors daug kur skiriasi nuo jos pačios tikimų ir mokomų dalykų, neretai perteikia visus žmones apšviečiančios Tiesos spindesį.

Toliau teikiami nurodymai katalikams:

Tad Bažnyčia ragina savo vaikus, apdairiai ir su meile kalbantis ir bendradarbiaujant su kitų religijų sekėjais ir liudijant krikščioniškąjį tikėjimą bei gyvenimą, pripažinti, išsaugoti ir ugdyti juose aptinkamas dvasines ir moralines gėrybes bei visuomenines kultūrines vertybes.

Manau, pripažinsime, kad po ankstyvųjų susikirtimų, atmetus neegzis-tuojančių dievybių garbinimą ir primityvius prietarus, daug senojo lietuvių tikėjimo (tikriau sakant, lietuviškos pasaulėjautos) elementų buvo sklandžiai integruoti lietuviškos katalikybės ir lietuviško protestantizmo ir sudaro vertingą mūsų tautos dvasinio kraičio dalį."

V.Aliulis "Nežinote ko prašote"/Naujasis Židinys - Aidai. 2001 m. gruodis, 12,