Garbė Jėzui Kristui,Nežinau ar jau nebuvo diskutuota šiuo klausimu, kurį ketinu pateikti, jei jau buvo, galbūt galėtumėte tiesiog pateikti nuorodą į diskusiją.Pastaruoju metu jauciu jog esu atitoles nuo baznycios ir nuo Dievo. Nustojau lankytis baznycioje, nes susilaukeme vaiku, anksciau jauciau, jog su zmona buvome baznycios dalis, bet atsiradus vaikams, kuriuos be galo mylime, tapo sudetinga dalyvauti sv. misiose, nes demesys nukreiptas i vaikus, o ne i misias, isejes po misiu jautiesi tarsi jose net nedalyvaves. Taciau su Dievu, bent savais zodziais, bendrauju turbut kasdien, kazko atsiprasau, uz kazka padekoju, kazko paprasau. Viliuosi, kad paaugus vaikams, kai nebereikes ganyti akimis po baznycia, kad ko nepridirbtu vel galesime sugrizti.Prie viso to, jauciuosi blogai del savo nuodemiu, kurios trukdo sumazinti ir taip padidejusi atstuma tarp baznycios, Dievo ir manes. Kuo daugiau skaitau cia pateikiamu klausimu ir atsakymu, tuo baisiau man darosi, tai kas anksciau laikiau lengva nuodeme, dabar is kunigu atssakymu matau laikoma sunkia. Man baisu darosi eiti ispazinties. Man baisu, kad as jau perdaug iklimpes i nuodemiu liuna, kaip surasi vlties, kaip surasti jegu pasitaisyti? Atrodo, kad viska ka staciau iki siol reikalauja taisymo, remonto ar net perstatymo, o siam taisymui reikia daug laiko, jei judu i prieki, judu labai mazais zingsneliais, ir nezinau ar man pakaks laiko sioje zemeje, kad galeciau pasitaisyti, ar uzteks jegu, pasirizimo. Nebezinau net nuo ko pradeti...
