Garbė Jėzui Kristui!
Užaugau tikinčioje šeimoje, lankiau bažnyčią, priėmiau sakramentus. Tačiau tas mūsų šeimos tikėjimas buvo glaudžiai susipynęs su pagonybe. t.y. santykis su Dievu buvo labiau pagrįstas "aš tau - tu man", be to tikėjimas visokiais prietarais, burtais ir pan.
Mano gyvenimas buvo pilnas ženklų: tas nukrito, tas sudužo, ne tokia eiga atlikai ir t.t.
Be to, bet kokiai sunkesnei situacijai gyvenime pasitaikius, turėdavome įprotį "pasikonsultuoti" su burėja, ar ekstrasense...
Tačiau bėgant metams, man Dievas padovanojo tą tikrąjį tikėjimą, kada pažįsti Dievą asmeniškai, savo širdies gelmėje, kai tikėjimas tave keičia, kai nebelieka baimės, kai nebelieka suvaržymų, o tai, ką anksčiau, savo katalikiškame gyvenime atlikdavai iš "pareigos" ar baimės, dabar tai darai su džiaugsmu ir užsidegimu.
Gyvenu dabar pilna meilės, tačiau negaliu nugalėti įpročio netikėti prietarais. Ir tas mane labai liūdina ir kažkaip kausto. Pasakau sau, kad jau nebetikiu, bet tai taip sunku, nes mano prietaras visada išsipildo. Nesupratu, kodėl? Be to dažnai "pasitikrinu" pagal kažkada man išburtus įvykius, kas dažniausiai visada atitinka.
Nesuprantu, kodėl mane visi tie dalykai taip veikia? Nors tikrai iš širdies gelmių nenoriu jais pasitikėti.