Dėkoju - labai rimtas klausimas (teisingiau - klausimai).
Sugebėjimas darniai "atsiskirti" nuo šeimos - t.y. pradėti kurti savo gyvenimą - ir tuo pačiu išlaikyti teisingą bei pagarbų (žr. ketvirtą Dievo Įsakymą) santykį su gimdytojais - tikrai nelengvas iššūkis.
Ir vis tik čia yra keli dalykai, į kuriuos verta atsižvelgti, kuriuos reikia įsivardinti:
a) Ar tėvai gali gyventi patys, be Jūsų pagalbos?
b) Ką reikštų tie "savo ateities planai"? Ar tikrai galime gimdytojus laikyti "trukdžiais"?
c) Šeimos stebuklas tuo ir pasireiškia, kad čia leidžiama būti silpnam. Bet tai reikalauja drąsos :)
Kiekviena situacija, žinoma, unikali. Ir tikrai nepažįstant šeimos niekas nesugebės duoti atsakymo.
Visuomet šeimoje, augant vaikams, matau tą teisingumą - tėvai augino kūdikį ir dovanojo jam neužtarnautą meilę - mylėjo jį tiesiog todėl, kad jis yra. Nes kūdikis dar nemoka "užsidirbti" dėmesio - jis tik kelia problemas :)))
Tačiau po to teisingumas atstatomas - tėvai nusensta ir vaikai yra kviečiami jais rūpintis. Vėlgi - be jokio "užsitarnavimo" ar šios meilės "patrauklumo". Vien todėl, kad tėvai yra.
Tikrai sutinku, kad ribos privalo egzistuoti, ir negalima vieno gyvenimo aukoti dėl kito. Tačiau tai nepateisina rūpinimosi tėvais aukojimo vardan karjeros ar kitų "žemesnių" gyvenimo tikslų. Žmogus niekad negali tapti priemone (nesvarbu ar ta priemonė yra naudinga kaip įrankis, ar trukdanti kaip teršalas).
