Question

Sveiki, buvo mano gyvenime toks laikotarpis, kai maištavau prieš Dievą, buvau puolusi į nevitį, pavydą ir viskas prasidėjo nuo netikėjimo Kūrėjo meilė. Tai tęsėsi ilgokai ir labai skausmingai, kai pasakydavau ką nors prieš Kūrėją tai neretai verkdavau ir prašydavau atleidimo, bet kitą dieną būdavo vėl tas pats. Vieną dieną supratau, kad pati iš šios duobės neišsikapstysiu, todėl prašiau Dievą atsivertimo malonės. Ji kaip ir atėjo, bet nebuvo ryški, atsirado galimybė nuvykti į bažnyčią. Po išpažinties dingo visiška neviltis, piktžodžiavimai. Tačiau nejaučiu bendrystės su Juo, meilės, giliai širdyje jaučiu nuoskaudą Jam, nepasitikiu Jo meile, nesijaučiu mylima Jo, pati savim netikiu, kad galiu būti Jo dukra, nes man atrodo, kad turiu didelę puikybę(taip buvo nuo vaikystės ir dabar nežinau, kaip būt nuolankiai, bent man taip atrodo). Ar gali būti, kad piktžodžiaujant galėjau piktžodžiauti prieš Šventąją dvasią ir dėl to dabar toks atsiranda dvasinis drugnumas artimui ir Kūrėjui, o gal tai nuodėmių pasėkmė?

Answer 1

Labiausiai panašu, kad tiesiog susidūrėte su sunkumais tikėjimo kelyje, o tas kelias ir patiriami sunkumai - kiekvienam savi, labai skirtingi. Iš to, ką rašote, jaučiasi, kad labai viską priimate jausmais, širdimi. Tokiais atvejais labai padeda dvasinis klusnumas, kai pasirenki dvasios vadovą arba nuodėmklausį ir nuoširdžiai stengiesi laikytis jo pamokymų. Jei širdis nelinksta, galima pasirinkti kitą vadovą, nes ne vien ėjimas, bet ir vedimas gali būti skirtingais keliais, tačiau būtinai jo klausyti.